Moters magija - gebėti, net mintimis suvilioti vyrą. Būti paprastai, bet nepasiekiamai. Seksualiai - bet ne nuogai. Valdyti padėtį savo linkme, taip kad to nesuprastu joks vyras.
Jei aš lemties knygas tvarkyčiau kaip geidžiu,
Tai perrašyčiau jas naujai nuo pat pradžių.
Aš liūdesį visai išginčiau iš pasaulio
Ir galvą išdidus iškelčiau lig žvaigždžių.
(O. Chajamas)
Tamsūs debesys, šviesos pabučiuoti, tampa dangaus gėlėmis.
(R. Tagore)
Tai perrašyčiau jas naujai nuo pat pradžių.
Aš liūdesį visai išginčiau iš pasaulio
Ir galvą išdidus iškelčiau lig žvaigždžių.
(O. Chajamas)
Tamsūs debesys, šviesos pabučiuoti, tampa dangaus gėlėmis.
(R. Tagore)
Įsimylėjimas gali įsižiebti akimirksniu, bet tikrai meilei reikia laiko. tik tada ji gali būti stipri ir patvari. meilė visų pirma įsipareigojimas, pasiaukojimas ir tikėjimas, kad gyvendamas su kitu žmogumi sukursi daug daugiau negu abu būtumėt atskirai. tačiau tik laikas gali parodyti, ar pasirinkimas teisingas
(N.Sparks romanas "Nuoširdžiai įtikėjęs")
(N.Sparks romanas "Nuoširdžiai įtikėjęs")
O. Chajamas ...nuostabus zodziai 
...aciu beata07 
Mylinčios akys silpnai mato, tačiau stipriai vilioja. Leonas Bušma
...aciu beata07 Mylinčios akys silpnai mato, tačiau stipriai vilioja. Leonas Bušma
QUOTE(saulėlydis* @ 2010 05 20, 12:45)
Gyveno kartą, gal prieš kokį šimtą metų, maža mergaitė. Turėjo ji mamą ir tėtį, gyveno name su dideliu sodu, o prižiūrėjo ją auklė-vienuolė. Su aukle mergaitė praleisdavo ištisas dienas drauge mokydavosi, skambindavo pianinu, vaikštinėdavo ir, žinoma, žaisdavo... Auklė išmokė ją žaisti ir žaidimą, kurį jos vadindavo Kaip gerai, kad.... Kaip jį žaisti? Ogi reikia pasakyti Kaip gerai, kad ... ir pratęsti mintį užbaigiant sakinį nes ....
Kartą mergaitė siuvinėdama įsidūrė. Atbėgo pas auklę ašarų pilnomis akimis ir rodo jai kraujuojantį pirštelį. O auklė nepradeda guosti mergaitės, bet siūlo jai: Žinai, pažaiskime mūsų žaidimą Kaip gerai, kad....
Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį, - netvirtu balseliu sako mergaitė, - gerai, nes... nes... nes galėjau juk įsidurti net du pirštelius.
Taip, - pritaria auklė, - kaip gerai, kad įsidūrei pirštelį, ir greitai pamatei tai, nes juk galėjo kraujo lašelis nukristi ant siuvinėjamos staltiesės ir sutepti ją, o tai juk dovana mamai vardadienio proga, nespėtum kitos išsiuvinėti.
Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį ir nešaukiau garsiai, nes mama būtų labai išsigandusi ji visada pergyvena, kai man kas atsitinka, - mergaitės ašaros jau nudžiūvusios, balselis guvus, ją pagauna azartas, - Aš tuoj sugalvosiu dar daugiau, kodėl galėčiau pasakyti, kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį... Kaip gerai... kaip gerai, nes dabar, o ne vakar, kai turėjome eiti teatrą... kaip gerai, kad ... kad adatėlė nenulūžo....
Mergaitė jau šokinėja ir juokiasi. Auklė šypsosi koks puikus žaidimas!
Kitą dieną mergaitė važinėjosi dviratuku sodo keliukais, o auklė žingsniavo šalia. Dviratukas užkliuvo už medžio šaknies, ir mergaitė apvirto skaudžiai susimušdama koją. Dar klūpėdama ant žemės ji pirmiausiai pažvelgė į auklę, ir tuoj pat prisiminė jų žaidimą Kaip gerai, kad.... Tuomet pamažu atsistojo, nusivalė smėlėtas rankas, ir ramutėliu balsu pasakė: Kaip gerai, kad nukritau čia, o ne kokioj baloj... Po to šlubčiodama priėjo prie auklės, parodė jai nubrozdintą kelį ir pridūrė: Ir gerai, kad susimušiau tik vieną koją.
Šis žaidimas mergaitei taip patiko, jog ji neapsieidavo be jo nei dienos. Nesvarbu, kas benutiktų ar reikėdavo nesmagų darbą dirbti, ar susipykdavo su namiškiais, ar negaudavo to, ko norėdavo žaidimas padėdavo visada. Žodžiai Kaip gerai, kad... tapo tiesiog įpročiu kiekvienoj sudėtingesnėj situacijoj. Net ir tuomet, kai mergaitė užaugo, ir auklės jai seniai nebereikėjo, ji juos vis prisimindavo.
Po daugelio metų, ilgai ir sunkiai sirgęs, mirė tos mažos mergaitės, kuri jau buvo tapusi suaugusia mergina, tėvas. Į laidotuves atvyko ir auklė. Ji priėjo prie netekties prislėgtos savo auklėtinės, paėmė ją už rankos ir pasakė: Žinau, tau sunku. Bet net ir dabar mes galime pažaisti mūsų seną žaidimą Kaip gerai, kad...". Mergina atsakė jai: Kaip gerai, kad taip yra jam nebeskauda, jis nebesikankina tėtis dabar danguje, jam ramu. Ir jos abi nebyliai susižiūrėjo..Ir širdyse tam pritarė...Kaip gerai kad nematom kančių ir ašarų...
Kartą mergaitė siuvinėdama įsidūrė. Atbėgo pas auklę ašarų pilnomis akimis ir rodo jai kraujuojantį pirštelį. O auklė nepradeda guosti mergaitės, bet siūlo jai: Žinai, pažaiskime mūsų žaidimą Kaip gerai, kad....
Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį, - netvirtu balseliu sako mergaitė, - gerai, nes... nes... nes galėjau juk įsidurti net du pirštelius.
Taip, - pritaria auklė, - kaip gerai, kad įsidūrei pirštelį, ir greitai pamatei tai, nes juk galėjo kraujo lašelis nukristi ant siuvinėjamos staltiesės ir sutepti ją, o tai juk dovana mamai vardadienio proga, nespėtum kitos išsiuvinėti.
Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį ir nešaukiau garsiai, nes mama būtų labai išsigandusi ji visada pergyvena, kai man kas atsitinka, - mergaitės ašaros jau nudžiūvusios, balselis guvus, ją pagauna azartas, - Aš tuoj sugalvosiu dar daugiau, kodėl galėčiau pasakyti, kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį... Kaip gerai... kaip gerai, nes dabar, o ne vakar, kai turėjome eiti teatrą... kaip gerai, kad ... kad adatėlė nenulūžo....
Mergaitė jau šokinėja ir juokiasi. Auklė šypsosi koks puikus žaidimas!
Kitą dieną mergaitė važinėjosi dviratuku sodo keliukais, o auklė žingsniavo šalia. Dviratukas užkliuvo už medžio šaknies, ir mergaitė apvirto skaudžiai susimušdama koją. Dar klūpėdama ant žemės ji pirmiausiai pažvelgė į auklę, ir tuoj pat prisiminė jų žaidimą Kaip gerai, kad.... Tuomet pamažu atsistojo, nusivalė smėlėtas rankas, ir ramutėliu balsu pasakė: Kaip gerai, kad nukritau čia, o ne kokioj baloj... Po to šlubčiodama priėjo prie auklės, parodė jai nubrozdintą kelį ir pridūrė: Ir gerai, kad susimušiau tik vieną koją.
Šis žaidimas mergaitei taip patiko, jog ji neapsieidavo be jo nei dienos. Nesvarbu, kas benutiktų ar reikėdavo nesmagų darbą dirbti, ar susipykdavo su namiškiais, ar negaudavo to, ko norėdavo žaidimas padėdavo visada. Žodžiai Kaip gerai, kad... tapo tiesiog įpročiu kiekvienoj sudėtingesnėj situacijoj. Net ir tuomet, kai mergaitė užaugo, ir auklės jai seniai nebereikėjo, ji juos vis prisimindavo.
Po daugelio metų, ilgai ir sunkiai sirgęs, mirė tos mažos mergaitės, kuri jau buvo tapusi suaugusia mergina, tėvas. Į laidotuves atvyko ir auklė. Ji priėjo prie netekties prislėgtos savo auklėtinės, paėmė ją už rankos ir pasakė: Žinau, tau sunku. Bet net ir dabar mes galime pažaisti mūsų seną žaidimą Kaip gerai, kad...". Mergina atsakė jai: Kaip gerai, kad taip yra jam nebeskauda, jis nebesikankina tėtis dabar danguje, jam ramu. Ir jos abi nebyliai susižiūrėjo..Ir širdyse tam pritarė...Kaip gerai kad nematom kančių ir ašarų...
Radau onko temukėje, tikiuosi gerb. saulėlydis nesupyks, kad pacitavau
Elgdamiesi su artimaisiais taip, tarsi jie geresni negu iš tikrųjų, priverčiame juos tapti geresnius.
J.V.Getė
Draugas yra tas, kurį nori matyti šalia, kai jautiesi taip, lyg norėtum pabūti vienas.
Barbara Burrow
Pati stipriausia neapykanta - pačios stipriausios meilės rezultatas. T. Fuler
Mokytojas, sugebantis įkvėpti mokinius nors vienam geram poelgiui, nors vienam puikiam eilėraščiui, padaro daugiau nei tas, kuris mūsų atmintį užpildo daugybe pagal pavadinimą ir formą suklasifikuotų dalykų. J. V. Gete
Muzika ir ritmas randa kelią į slapčiausią vietą žmogaus sieloje. Peter Hoeg
Meilė yra rimtas psichikos sutrikimas. Peter Hoeg
Žmonės bėgtų vienas nuo kito, jei nuolat matytų vienas kitą visiškai tokius, kokie jie yra. I. Kantas
Veidas - sielos atspindys. Ciceronas
J.V.Getė
Draugas yra tas, kurį nori matyti šalia, kai jautiesi taip, lyg norėtum pabūti vienas.
Barbara Burrow
Pati stipriausia neapykanta - pačios stipriausios meilės rezultatas. T. Fuler
Mokytojas, sugebantis įkvėpti mokinius nors vienam geram poelgiui, nors vienam puikiam eilėraščiui, padaro daugiau nei tas, kuris mūsų atmintį užpildo daugybe pagal pavadinimą ir formą suklasifikuotų dalykų. J. V. Gete
Muzika ir ritmas randa kelią į slapčiausią vietą žmogaus sieloje. Peter Hoeg
Meilė yra rimtas psichikos sutrikimas. Peter Hoeg
Žmonės bėgtų vienas nuo kito, jei nuolat matytų vienas kitą visiškai tokius, kokie jie yra. I. Kantas
Veidas - sielos atspindys. Ciceronas
Atvirumas pasireiškia ne tuo, kad sakytum viską, ką manai, o tuo, kad
sakytum tik tai, ką manai. Pjeras
Buastas
sakytum tik tai, ką manai. Pjeras
Buastas
Kadangi mes ne kojinės, o žmonės, tai mūsų gyvenimo tikslas nėra
išlikti švariems. Troškimai - svarbiausia, ką turim, ir negalime jų
visą laiką atsisakinėti. Todėl kartais verta nepamiegoti, bet
įgyvendinti kokį nors troškimą. Tai ir yra svarbiausia: kai ateina
laikas mokėti, žmogus neturėtų galvoti, kaip jam pabėgti, jis privalėtų
likti ir oriai už viską sumokėti. Tai yra svarbiausia.. Aleksandras Bariko
išlikti švariems. Troškimai - svarbiausia, ką turim, ir negalime jų
visą laiką atsisakinėti. Todėl kartais verta nepamiegoti, bet
įgyvendinti kokį nors troškimą. Tai ir yra svarbiausia: kai ateina
laikas mokėti, žmogus neturėtų galvoti, kaip jam pabėgti, jis privalėtų
likti ir oriai už viską sumokėti. Tai yra svarbiausia.. Aleksandras Bariko
Man patinka vyrai su ateitimi, ir moterys su praeitimi.
Meilės negali valdyti. Ji tiesiog yra. Gali ką nors mylėti už tai, kaip jis juokiasi, dėl veido formos arba paprasčiausiai dėl kvapo.
Kaip bjauru visą laiką jaustis nusivylusiai ir vis tiek juoktis, ir vistiek kitų akivaizdoje apsimesti laiminga ir patenkinta.
Gyvenimas turi būti vertas gyventi, kitaip jis visai neturės reikšmės.
Niekas nėra nieko. Niekas yra kažkas labai arti nieko. Nėra žmogaus, kuris neturi nieko. Kiekvienas turim vienodą dalyką - gyvenimą. O po to jau įmanoma turėti nieką. Bet nieko - niekada.
Meilės negali valdyti. Ji tiesiog yra. Gali ką nors mylėti už tai, kaip jis juokiasi, dėl veido formos arba paprasčiausiai dėl kvapo.
Kaip bjauru visą laiką jaustis nusivylusiai ir vis tiek juoktis, ir vistiek kitų akivaizdoje apsimesti laiminga ir patenkinta.
Gyvenimas turi būti vertas gyventi, kitaip jis visai neturės reikšmės.
Niekas nėra nieko. Niekas yra kažkas labai arti nieko. Nėra žmogaus, kuris neturi nieko. Kiekvienas turim vienodą dalyką - gyvenimą. O po to jau įmanoma turėti nieką. Bet nieko - niekada.
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia saulės,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia šilumos.
Daug pasauly medžių, daug žmonių pasauly,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia atramos.
Reikia atsiremti, į kažką tvirtesnį,
Reikia taip, kaip saulėn tiest rankas.
Žmogui reikia meilės ir kažko stipresnio,
Reikia kad pamiltų lužtančias šakas
Žemėje nėra nė vienos lygiagretės, kuri nebūtų įsitikinusi tikrai galinti pusiauju, kad tik gautų teisę. [M.Tvenas]\
Šmeižtas siaubingas todėl, kad neteisingumo auka būna viena, o neteisingi būna du: tas, kuris šmeižia skleidžia, ir tas, kuris juo tik. [Herodotas]
Nekreipti dėmesio į paskalas, sklindančias pašnibždomis kaip besisunkiąs vanduo, nekreipti dėmesio į kaltinimus, kurių tikrumą šmeižikai pasirengę patvirtinti nusipjaudami gabalą kūno, štai kur ieškotina didžiausio supratingumo. [Konfucijus]
Nėra ribų fantazijai, nėra sienų proto skvarbumui, nėra ribų technikos jėgai, įveikiančiai gamtą. [A.Fersmanas]
Su kiekvienais metais vis labiau įsitikinu, kad protingiau ir teisingiau dėmesį sutelkti ties grožiu ir gėriu, stengiantis atsiriboti nuo blogio ir melo. [R.Cecilis]
Mano kuklia nuomone, nebendradarbiavimas su blogiu nė kiek ne mažesnė pareiga už bendradarbiavimą su gėriu. [M.Gandis]
Įsimylėjėliams niekada nepabosta būti kartu, nes jie nuolatos kalbasi apie save. [F. de Larošfuko]
Nematai nė tikro savęs veidrodyje, nes įvairiausios svarbios tavo dalys išsibarstė įvairiose vietose, kuriose gyvenai. Jeigu žmogus nori bent trumpam tapti tikru savim, privalo mirksniu aplėkti visas savo gyvenimo vietoves ir susirinkti visą save.
Nenoriu, kad išmintingiems vyrams būtų karšta šalia manęs, bet noriu kad jiems būtų gera ir vėsu su manimi. Draugystė retas ir brangus žodis, ir kaip tik vyro ir moters draugystė yra duži brangenybė, skylanti nuo karšto prisilietimo.
Man gyvenimas panašus į upę, kuri iš pradžių turi nutekėti nuo uolos, kad pasiektų vandenyną. Arthur Golden Geišos išpažintis
Į viršūnę žmonės kopia įvairiai. Tačiau, kad ir kas būtum, pasiekęs viršūnę, tik riedėsi nuo kalno žemyn. Šito sustabdyti dar niekam nepavyko. Blogiausia, kad niekad nežinai, ar tą viršūnę jau pasiekei. Manai vis dar kopiąs į viršų, o pasirodo, kad jau perkirtai lemtingą ribą. Niekas tavęs neįspės. Yra žmonių, kurie dvylikos metų užlekia į viršūnę, o paskui visą gyvenimą kenčia nuobodį. Kiti neišsisemia iki mirties; yra tokių, kurie numiršta viršūnėje.
Tereikia tik laukti. Sėdėti sau ramiai ir laukti tinkamo momento. Nebandyti ko nors pakeisti prievarta, o žiūrėti, kur neša srovė. Pasistengti į viską žvelgti teisingai. Jei taip elgsiesi, tuomet savaime žinai, ką turi daryti.
Neturime pagrindo nepasitikėti savo pasauliu, nes jis nėra mums priešiškas. Jeigu jame yra siaubų, tai čia mūsų siaubai, jeigu jame yra bedugnių, tai tos bedugnės mums priklauso, jeigu tyko pavojai, tai turime mėginti juos mylėti. Ir jeigu kursime savo gyvenimą, remdamiesi principu, kad visada reikia laikytis to, kas sunku, tai tie dalykai, kurie mums dabar dar atrodo labai svetimi, pasidarys mūsų tikriausiais ir ištikimiausiais bičiuliais. Kaip gi mes galime pamiršti senuosius mitus, esančius visų tautų pradžioje, mitus apie slibinus, kurie lemiamą akimirką pavirsta princesėmis; galbūt visi mūsų gyvenimo slibinai yra princesės, tik ir laukiančios, kada mes vieną dieną pasirodysime esą gražūs ir drąsūs. Todėl nevalia išsigąsti, jeigu prieš Jus iškyla toks didelis liūdesys, kokio dar niekada nebuvote regėjęs; jeigu nerimas nelyg šviesa ir debesų šešėliai slenka per Jūsų rankas ir visus Jūsų darbus. Turite galvoti, kad Jums kažkas darosi, kad gyvenimas Jūsų nepamiršo, kad jis laiko Jus rankose; jis neleis Jums nukristi. Kiekvienoje ligoje būna daugybė dienų, kai gydytojas nieko daugiau negali daryti ir turi tik laukti. Kaip tik taip dabar pirmiausia turite elgtis ir Jūs, būdamas pats savo gydytoju.
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia šilumos.
Daug pasauly medžių, daug žmonių pasauly,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia atramos.
Reikia atsiremti, į kažką tvirtesnį,
Reikia taip, kaip saulėn tiest rankas.
Žmogui reikia meilės ir kažko stipresnio,
Reikia kad pamiltų lužtančias šakas
Žemėje nėra nė vienos lygiagretės, kuri nebūtų įsitikinusi tikrai galinti pusiauju, kad tik gautų teisę. [M.Tvenas]\
Šmeižtas siaubingas todėl, kad neteisingumo auka būna viena, o neteisingi būna du: tas, kuris šmeižia skleidžia, ir tas, kuris juo tik. [Herodotas]
Nekreipti dėmesio į paskalas, sklindančias pašnibždomis kaip besisunkiąs vanduo, nekreipti dėmesio į kaltinimus, kurių tikrumą šmeižikai pasirengę patvirtinti nusipjaudami gabalą kūno, štai kur ieškotina didžiausio supratingumo. [Konfucijus]
Nėra ribų fantazijai, nėra sienų proto skvarbumui, nėra ribų technikos jėgai, įveikiančiai gamtą. [A.Fersmanas]
Su kiekvienais metais vis labiau įsitikinu, kad protingiau ir teisingiau dėmesį sutelkti ties grožiu ir gėriu, stengiantis atsiriboti nuo blogio ir melo. [R.Cecilis]
Mano kuklia nuomone, nebendradarbiavimas su blogiu nė kiek ne mažesnė pareiga už bendradarbiavimą su gėriu. [M.Gandis]
Įsimylėjėliams niekada nepabosta būti kartu, nes jie nuolatos kalbasi apie save. [F. de Larošfuko]
Nematai nė tikro savęs veidrodyje, nes įvairiausios svarbios tavo dalys išsibarstė įvairiose vietose, kuriose gyvenai. Jeigu žmogus nori bent trumpam tapti tikru savim, privalo mirksniu aplėkti visas savo gyvenimo vietoves ir susirinkti visą save.
Nenoriu, kad išmintingiems vyrams būtų karšta šalia manęs, bet noriu kad jiems būtų gera ir vėsu su manimi. Draugystė retas ir brangus žodis, ir kaip tik vyro ir moters draugystė yra duži brangenybė, skylanti nuo karšto prisilietimo.
Man gyvenimas panašus į upę, kuri iš pradžių turi nutekėti nuo uolos, kad pasiektų vandenyną. Arthur Golden Geišos išpažintis
Į viršūnę žmonės kopia įvairiai. Tačiau, kad ir kas būtum, pasiekęs viršūnę, tik riedėsi nuo kalno žemyn. Šito sustabdyti dar niekam nepavyko. Blogiausia, kad niekad nežinai, ar tą viršūnę jau pasiekei. Manai vis dar kopiąs į viršų, o pasirodo, kad jau perkirtai lemtingą ribą. Niekas tavęs neįspės. Yra žmonių, kurie dvylikos metų užlekia į viršūnę, o paskui visą gyvenimą kenčia nuobodį. Kiti neišsisemia iki mirties; yra tokių, kurie numiršta viršūnėje.
Tereikia tik laukti. Sėdėti sau ramiai ir laukti tinkamo momento. Nebandyti ko nors pakeisti prievarta, o žiūrėti, kur neša srovė. Pasistengti į viską žvelgti teisingai. Jei taip elgsiesi, tuomet savaime žinai, ką turi daryti.
Neturime pagrindo nepasitikėti savo pasauliu, nes jis nėra mums priešiškas. Jeigu jame yra siaubų, tai čia mūsų siaubai, jeigu jame yra bedugnių, tai tos bedugnės mums priklauso, jeigu tyko pavojai, tai turime mėginti juos mylėti. Ir jeigu kursime savo gyvenimą, remdamiesi principu, kad visada reikia laikytis to, kas sunku, tai tie dalykai, kurie mums dabar dar atrodo labai svetimi, pasidarys mūsų tikriausiais ir ištikimiausiais bičiuliais. Kaip gi mes galime pamiršti senuosius mitus, esančius visų tautų pradžioje, mitus apie slibinus, kurie lemiamą akimirką pavirsta princesėmis; galbūt visi mūsų gyvenimo slibinai yra princesės, tik ir laukiančios, kada mes vieną dieną pasirodysime esą gražūs ir drąsūs. Todėl nevalia išsigąsti, jeigu prieš Jus iškyla toks didelis liūdesys, kokio dar niekada nebuvote regėjęs; jeigu nerimas nelyg šviesa ir debesų šešėliai slenka per Jūsų rankas ir visus Jūsų darbus. Turite galvoti, kad Jums kažkas darosi, kad gyvenimas Jūsų nepamiršo, kad jis laiko Jus rankose; jis neleis Jums nukristi. Kiekvienoje ligoje būna daugybė dienų, kai gydytojas nieko daugiau negali daryti ir turi tik laukti. Kaip tik taip dabar pirmiausia turite elgtis ir Jūs, būdamas pats savo gydytoju.
