Dienos sentencijos, gražios, pamokančios

Bruno Ferrero. "Du ledo luitai"

Kartą gyveno du ledokšniai. Susidarė jie gilią žiemą giraitėje, kalno atšlaitės oloje, tarp įvairiausių kelmų, šakų ir uolų.

Tačiau vienas kitam jie buvo pabrėžtinai abejingi ir jų bendravimas dvelkė šalčiu. Keletas „laba diena“ ir keletas „labas vakaras“. Ir daugiau nieko. Jiedviem taip ir nepavyko nors kiek „pralaužti tarpusavio ledų“.

Kiekvienas sau mąstė: „Galėtų jis prie manęs prieiti.“ Bet ledo luitai patys sau vieni negalėjo nei prieiti, nei nueiti.

Niekas taip ir nepasikeitė, ir ledo luitai dar labiau užsisklendė savyje.

Toje pačioje oloje gyveno barsukas. Vieną dieną jis neiškentė:

– Kaip gaila, kad turite čia tūnoti. Tokia nuostabi saulėta dienelė!

Ledo luitai skausmingai sutraškėjo. Nuo pat vaikystės žinojo, kokia pavojinga jiems saulė. Tačiau visų nuostabai vienas iš luitų paklausė:

– Kokia ji – saulė?

– Nuostabi… Tai… gyvenimas, – atsakė sumišęs barsukas.

– Ar negalėtum praardyti skylės urvo viršuje… Norėčiau pamatyti saulę… – atsiliepė ir antrasis luitas.

Barsukui nereikėjo to kartoti. Tučtuojau tarp šaknų jis praardė plyšį, ir šilta švelni saulės šviesa auksine banga užliejo urvą.

Po kelių mėnesių, vidurdienį, saulei įšildžius orą, vienas ledo luitas pastebėjo, kad pradeda po truputį lydytis ir tirpti virsdamas skaidriu balokšniu. Dabar jis jautėsi kitaip ir jau nebebuvo tas pats ledo luitas kaip anksčiau. Lygiai tokį pat nuostabų atradimą išgyveno ir antrasis. Diena po dienos iš ledo luitų tekėjo vandens srovelės, plūsdamos prie olos angos, kur pamažu telkėsi krištolinis ežerėlis, atspindintis dangaus žydrynę.

Ledo luitai dar tebejuto savo šaltumą, lygiai kaip ir savo trapumą, vienišumą, nerimą bei nepasitikėjimą. Tačiau jie suprato, kad yra panašūs ir vienas kitam reikalingi.

Prie ežerėlio numalšinti troškulio atskrido du dagiliukai, vieversys, dūzgė vabzdžiai, maudėsi pūstauodegė voverė, ir du ledo luitai, regėdami kitų laimę, suprato turį širdį.

Kartais užtenka vieno saulės spindulio. Malonaus žodžio. Pasisveikinimo. Glamonės. Šypsenos. Tiek mažai, kad tie, kurie yra šalia mūsų, taptų laimingi. Tai kodėl mes to nedarome?

Jei norite šviesa nutvieksti kitus, nešiokitės saulę savyje.
Romainas Rolandas

Laimės Paslaptis yra matyti visus pasaulio stebuklus, sykiu nepamirštant dviejų aliejaus lašų šaukštelyje

Kartais reikia išeiti, kad norėtum sugrįžti...

"Apgailestavimas - tai pasibaisėtinas energijos švaistymas. Iš jo nikeo nesukursi, - tik gali jame nuekęsti." (K.Mansfyld)


"Aš kartais jaučiuosi beprotiškai, beviltiškai, skaudžiai nelaiminga... Bet, nežiūrint į tai, aš galiu nedvejodama prisiekti: gyvybė - nepaprastas, puikus dalykas." (Agata Kristi)

Mumyse slypi nepažįstama būtybė, kuri kalba svetima kalba ir su kuria mes ankščiau ar vėliau privalome užmegsti dialogą.
---
Kada nors, neprarandu vilties, vėl turės prasmę.
---
Kai stengiesi apie ką nors negalvoti, labai greitai tas dalykas pasidaro vienintelis, apie kurį galvoji.
---
Pirmyn. Jeigu manai, kad pakelsi karštį, aš tau netgi paskolinsiu degtukų.

It´s better to burn than to feel that cold
( geriau sudegti, nei justi ta salti)
zodziai is paprastos dainos, bet man kazkodel patiko

Laivas yra saugiausias, kai stovi uoste. Bet ar tam buvo sukurti laivai??

Jeigu aš galėčiau sugauti vaivorykštę - taip ir padaryčiau. Tiktai Tau, kad galėtume kartu ja pasigrožėti...
Tomis dienomis, kai jautiesi vienišas - aš supilčiau kalną, kuris priklausytų tiktai Tau. Tai atvirumo vieta, kurioje galėtum pabūti vienas...
Jeigu galėčiau Tavo sunkumus surinkti į saują - aš išberčiau juos į jūrą...
Bet visi šie dalykai man neįmanomi. Aš negaliu nei supilti kalno, nei sugauti vaivorykštės...
Tad leisk man būti tuo, kuo geriausiai galiu būti: Draugu, kuris visada yra šalia...

Visai noreciau buti cukrus, karstam gleby tiesiog istirpti....

labai labai grazus zodziai

Jeigu Jus bent viena karta, bent vienam dalykui uzmerkete akis, tai greitai pastebesite, kad priversti uzmerkti akis viskam /Konfucijus/