Tereikia minutės, kad susižavėtum žmogum, valandos, kad pamėgtum žmogų, ir dienos, kad pamiltum žmogų - bet viso gyvenimo, kad užmirštum žmogų
**********
Būk savimi ir sakyk, ką jauti, nes prieštarauja tie, kuriems tu nerūpi, o tie, kuriems tu rūpi neprieštarauja.
Gerti kavą ir rūkyti vanilinę cigaretę balkone, žiūrint į baltą miestą. Ko daugiau reikia?
Sėdėti ant rogučių su arbatos termosu ir bendraminčiu. Ko daugiau reikia?
Klausytis muzikos ir šokti mojuojant rankom. Ko daugiau reikia?
Šiltai apkabinti kitą žiemos šaltyje. Ko daugiau reikia?
Išgirsti iš draugo žodžius aš su Tavimi, tu man rūpi. Ko daugiau reikia?
Valgyti ką tik iškeptą kakavinį pyragą su žaliąją arbata. Ko daugiau reikia?
Pakelti akis į viršų ir matyti krentančias snaiges. Ko daugiau reikia?
Šokti su draugais sniege. Ko daugiau reikia?
Jausti, jog po truputį suvoki ko iš gyvenimo nori. Ko daugiau reikia?
Gyvenkim kuo dažniau šia minute, šiuo momentu, žiūrėkime ne į ateitį ar praeitį, o į šią dieną. Nustokime skubėti, dirbti ar mokytis be galo be krašto, o pradėkime gyventi lėčiau, skirti daugiau laiko šeimai, draugams, sau.
Tiesiog, gyvenkim, kad turėtume ką papasakoti.
Papildyta:
Pasaka apie jausmus.
Seniai seniai susitiko visi žmogaus jausmai. Po to, kai Nuobodumas trečią kartą nusižiovavo,
Beprotybė pasiūlė:
-Gal pažaiskime slėpynių?
Intriga pakėlusi vieną antakį paklausė:
-Slėpynės? O kas tai per žaidimas?
Beprotybė paaiškino, kad vienas iš jų bus žaidimo vadovas. Jis užmerks akis ir suskaičiuos iki milijono, o kiti tuo laiku pasislėps. Kurį suras paskutinį, tas bus laimėtojas ir sekančio žaidimo vadovas.
Entuziazmas iš karto pačiupo Euforiją už rankos ir pradėjo džiaugsmingai šokti. Laimė tuo metu taip šokinėjo, kad net įtikino Abejonę. Tik Apatijai niekas niekada nebuvo pakankamai įdomu ir ji atsisakė dalyvauti žaidime. Tiesa nutarė niekur nesislėpti, nes ją vis tiek visada suranda. Didžiavimasis pareiškė, kad šis žaidimas yra kvailas ir jo visiškai niekas nedomina, išskyrus jį patį. Bailumas nenorėjo rizikuoti.
-Vienas, du, trys -pradėjo skaičiuoti Beprotybė.
Pirmas pasislėpė Tingėjimas. Jis paprasčiausiai atsigulė už artimiausio akmens. Tikėjimas pakilo į dangų, o Pavydas pasislėpė Triumfo šešėlyje, kuris savo jėgomis užkopė į patį aukščiausią kalną. Mandagumas ilgai niekur negalėjo pasislėpti, nes vis galvojo, kad kiekviena vieta yra tinkama kitam jo draugui. Grožis pasislėpė krištoliniame upelyje, o Bailumas medžio urve. Laisvė pasislėpė saulės spindulėlyje. Egoizmas surado tik jam šiltą ir patogią vietelę. Melas pasislėpė vandenyno gelmėje, bet iš tikrųjų vaivorykštėje. Vulkano krateryje pasislėpė Aistra. Užmaršumas net neprisiminė, kur slėpėsi, bet tai visiškai nesvarbu.
Kai Beprotybė suskaičiavo iki 999 999, Meilė vis dar ieškojo, kur pasislėpti, bet visos vietos jau buvo užimtos.
-Milijonas!-pasakė Beprotybė ir pradėjo savo paieškas.
Ji iš karto surado Tingėjimą. Po to ji išgirdo, kai Tikėjimas ginčijosi su Dievu. Aistrą išdavė vulkano drebėjimas. Beprotybė pamatė, kur slepiasi Pavydas, ir iš karto suprato, kur slepiasi Triumfas. Egoizmo net neteko ieškoti, nes jis buvo pasislėpęs bičių avilyje ir pačios bitės jį iš ten išvarė. Pavargusi Beprotybė pamatė upelį, panoro atsigerti ir surado Grožį. O Abejonė sėdėjo prie tvoros ir niekaip negalėjo apsispręsti, kurioje tvoros pusėje jai pasislėpti.
Visi buvo surasti:Talentas žalioje vešlioje žolėje, Nuobodumas tamsioje uoloje, Melas vaivorykštėje, bet iš tikrųjų jis buvo pasislėpęs vandenyno gelmėje. Tik Meilės niekaip negalėjo atrasti. Beprotybė jos ieškojo už kiekvieno medžio, kiekviename upelyje, kiekvieno kalno viršūnėje. Pagaliau nutarė paieškoti rožių krūme. Kai ji pajudino rožių krūmo šakas, ji išgirdo verksmą rožių krūmo spygliai Meilei skaudžiai išdūrė akis.Beprotybė išsigando, nežinojo, ką toliau daryti, pati pradėjo verkti ir atsiprašinėti. Kad išpirktų savo kaltę, ji pažadėjo nuo šiol visada būti Meilės palydove. Nuo to laiko, kai pasaulyje pirmą kartą buvo žaidžiamos slėpynės, Meilė pasidarė akla ir Beprotybė ją visada vedžioja už rankos
Papildyta:
Ženklas. Apie atleidimą
Jaunuolis sėdėjo riedančiame autobuse vienas ir įdėmiai žvelgė pro langą. Jam buvo šiek tiek daugiau nei dvidešimt metų, buvo tvirtai nuaugęs, dailių veido bruožų.
Šalia jo prisėdo moteris. Po kelių nereikšmingų frazių apie šiltą, pavasarišką orą jaunuolis netikėtai tarė:
- Aš dvejus metus praleidau kalėjime. Šį rytą mane paleido, dabar važiuoju namo.
Žodžiai jam iš burnos liete liejosi. Jis ėmė pasakoti, kaip augo neturtingoje šeimoje, kaip savo nusikaltimu įskaudino artimuosius ir užtraukė jiems gėdą. Per šiuos dvejus metus jis negavo iš šeimos jokios žinios. Numanė, jog tėvai neturi tiek pinigų, kad galėtų atvažiuoti jo aplankyti įkalinimo vietoje, be to, galbūt jautėsi per menkai išsimokslinę rašyti laiškus. Nesulaukdamas iš jų atsakymo, jis ir pats liovėsi jiems rašęs.
Likus trims savaitėms iki laisvės atgavimo jis dar sykį beviltiškai bandė užmegzti ryšį su tėvais. Atsiprašė jų už tai, kad juos nuvylė, ir maldavo atleidimo.
Paleistas laisvėn įsėdo į šį autobusą, kuris vežė į jo gimtąjį miestą. Autobusas turėjo pravažiuoti pro namą, kuriame jis užaugo ir kuriame tebegyveno jo tėvai.
Paskutiniame savo laiške tėvams jis rašė, jog supranta priežastis, dėl kurių jie tyli. Kad viskas būtų paprasčiau, paprašė tėvų duoti jam ženklą, kurį jis galėtų pamatyti pro autobuso langą. Jeigu jie jam atleido ir žada priimti į savo namus, tegu užriša balą kaspiną ant senos obels, augančios prie namo. Jei to ženklo nebus, jis neišlips iš autobuso, važiuos į kitą miestą ir pasitrauks iš jų gyvenimo visiems laikams.
Autobusas priartėjo prie jo gatvės. Jaunuolis ėmė vis labiau jaudintis, net nusuko akis nuo autobuso lango. Jį kaustė baimė, kad balto kaspino nebus.
Išklausiusi jo istoriją, moteris pasiūlė:
- Apsikeiskime vietomis. Leiskite man žiūrėti pro langą.
Autobusas pravažiavo dar kelis kvartalus ir štai moteris išvydo medį.
Švelniai prisilietė prie jaunuolio peties ir vos sulaikydama ašaras sušnabždėjo:
- Žiūrėk! Tu tik pažiūrėk! Jie visą obelį išdabino baltais kaspinais!
Sėdėti ant rogučių su arbatos termosu ir bendraminčiu. Ko daugiau reikia?
Klausytis muzikos ir šokti mojuojant rankom. Ko daugiau reikia?
Šiltai apkabinti kitą žiemos šaltyje. Ko daugiau reikia?
Išgirsti iš draugo žodžius aš su Tavimi, tu man rūpi. Ko daugiau reikia?
Valgyti ką tik iškeptą kakavinį pyragą su žaliąją arbata. Ko daugiau reikia?
Pakelti akis į viršų ir matyti krentančias snaiges. Ko daugiau reikia?
Šokti su draugais sniege. Ko daugiau reikia?
Jausti, jog po truputį suvoki ko iš gyvenimo nori. Ko daugiau reikia?
Gyvenkim kuo dažniau šia minute, šiuo momentu, žiūrėkime ne į ateitį ar praeitį, o į šią dieną. Nustokime skubėti, dirbti ar mokytis be galo be krašto, o pradėkime gyventi lėčiau, skirti daugiau laiko šeimai, draugams, sau.
Tiesiog, gyvenkim, kad turėtume ką papasakoti.
Papildyta:
Pasaka apie jausmus.
Seniai seniai susitiko visi žmogaus jausmai. Po to, kai Nuobodumas trečią kartą nusižiovavo,
Beprotybė pasiūlė:
-Gal pažaiskime slėpynių?
Intriga pakėlusi vieną antakį paklausė:
-Slėpynės? O kas tai per žaidimas?
Beprotybė paaiškino, kad vienas iš jų bus žaidimo vadovas. Jis užmerks akis ir suskaičiuos iki milijono, o kiti tuo laiku pasislėps. Kurį suras paskutinį, tas bus laimėtojas ir sekančio žaidimo vadovas.
Entuziazmas iš karto pačiupo Euforiją už rankos ir pradėjo džiaugsmingai šokti. Laimė tuo metu taip šokinėjo, kad net įtikino Abejonę. Tik Apatijai niekas niekada nebuvo pakankamai įdomu ir ji atsisakė dalyvauti žaidime. Tiesa nutarė niekur nesislėpti, nes ją vis tiek visada suranda. Didžiavimasis pareiškė, kad šis žaidimas yra kvailas ir jo visiškai niekas nedomina, išskyrus jį patį. Bailumas nenorėjo rizikuoti.
-Vienas, du, trys -pradėjo skaičiuoti Beprotybė.
Pirmas pasislėpė Tingėjimas. Jis paprasčiausiai atsigulė už artimiausio akmens. Tikėjimas pakilo į dangų, o Pavydas pasislėpė Triumfo šešėlyje, kuris savo jėgomis užkopė į patį aukščiausią kalną. Mandagumas ilgai niekur negalėjo pasislėpti, nes vis galvojo, kad kiekviena vieta yra tinkama kitam jo draugui. Grožis pasislėpė krištoliniame upelyje, o Bailumas medžio urve. Laisvė pasislėpė saulės spindulėlyje. Egoizmas surado tik jam šiltą ir patogią vietelę. Melas pasislėpė vandenyno gelmėje, bet iš tikrųjų vaivorykštėje. Vulkano krateryje pasislėpė Aistra. Užmaršumas net neprisiminė, kur slėpėsi, bet tai visiškai nesvarbu.
Kai Beprotybė suskaičiavo iki 999 999, Meilė vis dar ieškojo, kur pasislėpti, bet visos vietos jau buvo užimtos.
-Milijonas!-pasakė Beprotybė ir pradėjo savo paieškas.
Ji iš karto surado Tingėjimą. Po to ji išgirdo, kai Tikėjimas ginčijosi su Dievu. Aistrą išdavė vulkano drebėjimas. Beprotybė pamatė, kur slepiasi Pavydas, ir iš karto suprato, kur slepiasi Triumfas. Egoizmo net neteko ieškoti, nes jis buvo pasislėpęs bičių avilyje ir pačios bitės jį iš ten išvarė. Pavargusi Beprotybė pamatė upelį, panoro atsigerti ir surado Grožį. O Abejonė sėdėjo prie tvoros ir niekaip negalėjo apsispręsti, kurioje tvoros pusėje jai pasislėpti.
Visi buvo surasti:Talentas žalioje vešlioje žolėje, Nuobodumas tamsioje uoloje, Melas vaivorykštėje, bet iš tikrųjų jis buvo pasislėpęs vandenyno gelmėje. Tik Meilės niekaip negalėjo atrasti. Beprotybė jos ieškojo už kiekvieno medžio, kiekviename upelyje, kiekvieno kalno viršūnėje. Pagaliau nutarė paieškoti rožių krūme. Kai ji pajudino rožių krūmo šakas, ji išgirdo verksmą rožių krūmo spygliai Meilei skaudžiai išdūrė akis.Beprotybė išsigando, nežinojo, ką toliau daryti, pati pradėjo verkti ir atsiprašinėti. Kad išpirktų savo kaltę, ji pažadėjo nuo šiol visada būti Meilės palydove. Nuo to laiko, kai pasaulyje pirmą kartą buvo žaidžiamos slėpynės, Meilė pasidarė akla ir Beprotybė ją visada vedžioja už rankos
Papildyta:
Ženklas. Apie atleidimą
Jaunuolis sėdėjo riedančiame autobuse vienas ir įdėmiai žvelgė pro langą. Jam buvo šiek tiek daugiau nei dvidešimt metų, buvo tvirtai nuaugęs, dailių veido bruožų.
Šalia jo prisėdo moteris. Po kelių nereikšmingų frazių apie šiltą, pavasarišką orą jaunuolis netikėtai tarė:
- Aš dvejus metus praleidau kalėjime. Šį rytą mane paleido, dabar važiuoju namo.
Žodžiai jam iš burnos liete liejosi. Jis ėmė pasakoti, kaip augo neturtingoje šeimoje, kaip savo nusikaltimu įskaudino artimuosius ir užtraukė jiems gėdą. Per šiuos dvejus metus jis negavo iš šeimos jokios žinios. Numanė, jog tėvai neturi tiek pinigų, kad galėtų atvažiuoti jo aplankyti įkalinimo vietoje, be to, galbūt jautėsi per menkai išsimokslinę rašyti laiškus. Nesulaukdamas iš jų atsakymo, jis ir pats liovėsi jiems rašęs.
Likus trims savaitėms iki laisvės atgavimo jis dar sykį beviltiškai bandė užmegzti ryšį su tėvais. Atsiprašė jų už tai, kad juos nuvylė, ir maldavo atleidimo.
Paleistas laisvėn įsėdo į šį autobusą, kuris vežė į jo gimtąjį miestą. Autobusas turėjo pravažiuoti pro namą, kuriame jis užaugo ir kuriame tebegyveno jo tėvai.
Paskutiniame savo laiške tėvams jis rašė, jog supranta priežastis, dėl kurių jie tyli. Kad viskas būtų paprasčiau, paprašė tėvų duoti jam ženklą, kurį jis galėtų pamatyti pro autobuso langą. Jeigu jie jam atleido ir žada priimti į savo namus, tegu užriša balą kaspiną ant senos obels, augančios prie namo. Jei to ženklo nebus, jis neišlips iš autobuso, važiuos į kitą miestą ir pasitrauks iš jų gyvenimo visiems laikams.
Autobusas priartėjo prie jo gatvės. Jaunuolis ėmė vis labiau jaudintis, net nusuko akis nuo autobuso lango. Jį kaustė baimė, kad balto kaspino nebus.
Išklausiusi jo istoriją, moteris pasiūlė:
- Apsikeiskime vietomis. Leiskite man žiūrėti pro langą.
Autobusas pravažiavo dar kelis kvartalus ir štai moteris išvydo medį.
Švelniai prisilietė prie jaunuolio peties ir vos sulaikydama ašaras sušnabždėjo:
- Žiūrėk! Tu tik pažiūrėk! Jie visą obelį išdabino baltais kaspinais!
Pats didžiausias malonumas - padaryti tai, ko, kitų nuomone, jūs padaryti negalite. (V. Bedžotas)
Veidrodis, kuriuo moteris pasitiki labiausiai, yra vyro akys. (Sigmund Graff)
Tas, kuris išmano ir dedasi neišmanančiu, yra šaunuolis. Tas, kuris neišmano ir dedasi išmanančiu, yra ligonis. [Lao Dzė]
Iš tiesų ne įprotis prie jūsų prisiriša, o jūs prie jo. [G.Huntingas]
Nuoskauda niekas, jeigu ją pamirši. [Konfucijus]
Vos tik žmogus tampa žymus, tuojau atsiranda kas nors sėdėjęs greta jo mokykloje. [K.Chabardas]
Jei garsiai šauki, vadinasi, tavo kalba pernelyg skurdi ir šauksmu nori nustelbti kitų balsus. [A. de Sent Egziuperi]
Dažnai žmonės užpildo pykčiu savo proto spragas. [V.R.Oldžeris]
Žodžiais tikėkite tik tada, kai juos atitinka darbai. [Napoleonas I]
Nebekalbėk visai apie tai, koks turėtų būti geras žmogus, bet pats juo tapk. [M.Aurelijus]
Su kiekvienais metais vis labiau įsitikinu, kad protingiau ir teisingiau dėmesį sutelkti ties grožiu ir gėriu, stengiantis atsiriboti nuo blogio ir melo. [R.Cecilis]
Kiekvienas gyvenimo patyrimas, kai susiduriame akis į akį su baime, suteikia stiprybės, drąsos ir pasitikėjimo. [E.Ruzvelt]
Tas, kuris bijo nesėkmės, varžo savo veiklą. Nesėkmė yra proga viską pradėti iš naujo, tik daug sumaniau. [H.Fordas]
Nėra nieko neįmanoma: egzistuoja keliai, kurie veda link visko, ir jeigu turite pakankamai valios, tai atsiras ir priemonių. Kai mes įvardijame ką nors kaip neįmanoma, tai dažnai būna tik atsikalbinėjimai. [F. de Larošfuko]
Mūsų didžiausias triumfas ne tai, kad niekada nekrentame, o tai, kad kiekvieną kartą atsistojame iš naujo. [Konfucijus]
Veidrodis, kuriuo moteris pasitiki labiausiai, yra vyro akys. (Sigmund Graff)
Tas, kuris išmano ir dedasi neišmanančiu, yra šaunuolis. Tas, kuris neišmano ir dedasi išmanančiu, yra ligonis. [Lao Dzė]
Iš tiesų ne įprotis prie jūsų prisiriša, o jūs prie jo. [G.Huntingas]
Nuoskauda niekas, jeigu ją pamirši. [Konfucijus]
Vos tik žmogus tampa žymus, tuojau atsiranda kas nors sėdėjęs greta jo mokykloje. [K.Chabardas]
Jei garsiai šauki, vadinasi, tavo kalba pernelyg skurdi ir šauksmu nori nustelbti kitų balsus. [A. de Sent Egziuperi]
Dažnai žmonės užpildo pykčiu savo proto spragas. [V.R.Oldžeris]
Žodžiais tikėkite tik tada, kai juos atitinka darbai. [Napoleonas I]
Nebekalbėk visai apie tai, koks turėtų būti geras žmogus, bet pats juo tapk. [M.Aurelijus]
Su kiekvienais metais vis labiau įsitikinu, kad protingiau ir teisingiau dėmesį sutelkti ties grožiu ir gėriu, stengiantis atsiriboti nuo blogio ir melo. [R.Cecilis]
Kiekvienas gyvenimo patyrimas, kai susiduriame akis į akį su baime, suteikia stiprybės, drąsos ir pasitikėjimo. [E.Ruzvelt]
Tas, kuris bijo nesėkmės, varžo savo veiklą. Nesėkmė yra proga viską pradėti iš naujo, tik daug sumaniau. [H.Fordas]
Nėra nieko neįmanoma: egzistuoja keliai, kurie veda link visko, ir jeigu turite pakankamai valios, tai atsiras ir priemonių. Kai mes įvardijame ką nors kaip neįmanoma, tai dažnai būna tik atsikalbinėjimai. [F. de Larošfuko]
Mūsų didžiausias triumfas ne tai, kad niekada nekrentame, o tai, kad kiekvieną kartą atsistojame iš naujo. [Konfucijus]
Norėčiau gražios minties, skirtos žmogui, kuriam dar tik gimsta šilti jausmai, įsimylėjimui, gal padėtumėt? 
jei jau skęst, tai didingai 
Nesame tobuli - nėra apibrėžta tobulybės sąvoka, esame unikalūs šimtu procentų visi, taigi tobulas kiekvienas, ir kartu, nei vienas... Laisvė rinktis ir nusistatyti savo tobulybę... savam tobulam pasaulyje...
Laikas pinigai; daugelis juo moka savo skolas.
H.V.Šo
QUOTE(Cashmere @ 2010 03 22, 20:08)
Norėčiau gražios minties, skirtos žmogui, kuriam dar tik gimsta šilti jausmai, įsimylėjimui, gal padėtumėt?
nepatingek pasivaiksciot po cia temuke ir po senesnias, cia daug graziu minciu rasi..
"Didysis klausimas... į kurį neradau atsakymo, net po trisdešimties metų moters sielos tyrinėjimo jis skamba šitaip: "Ko nori moterys?" Sigmund Freud
Четыре свечи спокойно горели и потихоньку таяли...
Было так тихо, что слышалось как они разговаривают.
Первая сказала:
- Я СПОКОЙСТВИЕ
к сожалению люди не умеют меня сохранить
Думаю, мне не остается ни чего другого как погаснуть!
И огонек этой свечи погас.
Вторая сказала:
- Я ВЕРА
к сожалению я никому не нужна.
Люди не хотят ничего слушать обо мне, поэтому нет смысла мне гореть дальше"
Едва произнеся это, подул легкий ветерок и загасил свечу.
Очень опечалившись, третья свеча произнесла:
- Я ЛЮБОВЬ
у меня нет больше сил гореть дальше.
Люди не ценят меня и не понимают.
Они ненавидят тех которые их любят больше всего - своих близких."
Долго не ждав и эта свеча угасла.
Вдруг...
в комнату зашел ребенок и увидел 3 потухшие свечки. Испугавшись он закричал:
- ЧТО ВЫ ДЕЛАЕТЕ!
ВЫ ДОЛЖНЫ ГОРЕТЬ -
Я БОЮСЬ ТЕМНОТЫ"
Произнеся это, он заплакал.
Взволнлванная четвертая свеча сказала:
- НЕ БОЙСЯ И НЕ ПЛАЧ!
ПОКА Я ГОРЮ,
ВСЕГДА МОЖНО ЗАЖЕЧЬ И ДРУГИЕ ТРИ СВЕЧИ:
Я НАДЕЖДА
Было так тихо, что слышалось как они разговаривают.
Первая сказала:
- Я СПОКОЙСТВИЕ
к сожалению люди не умеют меня сохранить
Думаю, мне не остается ни чего другого как погаснуть!
И огонек этой свечи погас.
Вторая сказала:
- Я ВЕРА
к сожалению я никому не нужна.
Люди не хотят ничего слушать обо мне, поэтому нет смысла мне гореть дальше"
Едва произнеся это, подул легкий ветерок и загасил свечу.
Очень опечалившись, третья свеча произнесла:
- Я ЛЮБОВЬ
у меня нет больше сил гореть дальше.
Люди не ценят меня и не понимают.
Они ненавидят тех которые их любят больше всего - своих близких."
Долго не ждав и эта свеча угасла.
Вдруг...
в комнату зашел ребенок и увидел 3 потухшие свечки. Испугавшись он закричал:
- ЧТО ВЫ ДЕЛАЕТЕ!
ВЫ ДОЛЖНЫ ГОРЕТЬ -
Я БОЮСЬ ТЕМНОТЫ"
Произнеся это, он заплакал.
Взволнлванная четвертая свеча сказала:
- НЕ БОЙСЯ И НЕ ПЛАЧ!
ПОКА Я ГОРЮ,
ВСЕГДА МОЖНО ЗАЖЕЧЬ И ДРУГИЕ ТРИ СВЕЧИ:
Я НАДЕЖДА
