"Jaustis laimingam namie - tai geriausias visų troškimų išsipildymas."
(Samuel Johnson)
"Šiandien mus visus tiek spaudžia vargai, tad niekuo kitu, išskyrus komplimentus, užsimokėti ir negalime." (Oscar Wilde)
Mažas berniukas paklausė savo mamos: Kodėl tu verki? Nes aš esu moteris, atsakė ji. To aš nesuprantu, atsakė šis. Jo mama apkabino jį ir pasakė: Šito tu niekuomet nesuprasi. Vėliau paklausė mažasis berniukas savo tėvo: Kodėl mama verkia be jokios priežasties? Visos moterys verkia be priežasties, tai buvo viskas ką tėvas galėjo pasakyti. Mažasis berniukas užaugo, tapo vyru, bet vis dar savęs klausė, kodėl moterys verkia. Pagaliau jis paskambino Dievui, ir kai šis atsakė, paklausė jis: Dieve, kodėl moterys verkia taip lengvai? Dievas atsakė: Kai aš kūriau moterį, ji turėjo būti kažkuo ypatinga. Aš padariau jos pečius pakankamai tvirtais, kad ji galėtų pasaulio naštą pakelti, bet kartu ir pakankamai švelniais, kad ji galėtų paguosti. Aš suteikiau jai vidinių jėgų, kad ji galėtų gimdymo skausmus iškentėti, kaip ir atkirtį, kurį ji iš savo vaikų patirs. Aš jai suteikiau tvirtumo, kuris jai leistų, toliau gyventi, kai kiti pasiduoda, ir savo šeimą sunkiu ligos ar išsekimo metu aprūpinti, niekados nesiskundžiant. Aš suteikiau jai jausmų gilumą, su kuriuo ji savo vaikus visuomet ir bet kokiomis aplinkybėmis mylės. Aš jai suteikiau jėgų savo vyro klaidas iškęsti, ir sukūriau ją iš jo šonkaulio, kad ji galėtų jo širdį apsaugoti. Aš daviau jai išminties, kad ji žinotų, kad geras vyras savo žmonos neužgaus, bet kartais jos stiprybę ir ryžtą patikrins, kad įsitikintų, jog ji tvirtai stovi jo pusėje. Ir pagaliau aš jai daviau praliejimui ašarą. Ji skirta tik jai, kad ji galėtų ja naudotis, kuomet jai tai būtina. Supraski, kad moters grožis ne jos drabužyje, kurį ji nešioja; ne jos išvaizdoje, kaip ji atrodo arba plaukus nešioja. Moters grožį turi tu atpažinti jos akyse, nes jos yra vartai į širdį į tą vietą, kurioje gyvena Meilė.
Jūsų gyvenimas priklauso ne tiek nuo to, ką jis jums suteikia, kiek nuo to, ką jūs jam duodate; ne nuo to, kas su jumis atsitinka, kiek nuo to, kaip jūs tai įvertinsite. Žinoma, aplinkybės ir įvykiai nuspalvina gyvenimą, bet tam jums ir duotas protas, kad pasirinktumėte spalvas. [J.H.Milleris]
****
Gyvenimas tai atsakomybės prisiėmimas arba jos vengimas; tai įsipareigojimai arba jų šalinimasis. Mums lemta nuolatos rinktis. Žmogų galima puikiai įvertinti pagal tai, ką jis renkasi. [B.A.Williamsas]
****
****
Gyvenimas tai atsakomybės prisiėmimas arba jos vengimas; tai įsipareigojimai arba jų šalinimasis. Mums lemta nuolatos rinktis. Žmogų galima puikiai įvertinti pagal tai, ką jis renkasi. [B.A.Williamsas]
****
Dažnas, manantis, jog yra geros širdies yra tik silpnų nervų 
QUOTE(Kleckutė @ 2010 03 16, 13:30)
Mažas berniukas paklausė savo mamos: Kodėl tu verki? Nes aš esu moteris, atsakė ji. To aš nesuprantu, atsakė šis. Jo mama apkabino jį ir pasakė: Šito tu niekuomet nesuprasi. Vėliau paklausė mažasis berniukas savo tėvo: Kodėl mama verkia be jokios priežasties? Visos moterys verkia be priežasties, tai buvo viskas ką tėvas galėjo pasakyti. Mažasis berniukas užaugo, tapo vyru, bet vis dar savęs klausė, kodėl moterys verkia. Pagaliau jis paskambino Dievui, ir kai šis atsakė, paklausė jis: Dieve, kodėl moterys verkia taip lengvai? Dievas atsakė: Kai aš kūriau moterį, ji turėjo būti kažkuo ypatinga. Aš padariau jos pečius pakankamai tvirtais, kad ji galėtų pasaulio naštą pakelti, bet kartu ir pakankamai švelniais, kad ji galėtų paguosti. Aš suteikiau jai vidinių jėgų, kad ji galėtų gimdymo skausmus iškentėti, kaip ir atkirtį, kurį ji iš savo vaikų patirs. Aš jai suteikiau tvirtumo, kuris jai leistų, toliau gyventi, kai kiti pasiduoda, ir savo šeimą sunkiu ligos ar išsekimo metu aprūpinti, niekados nesiskundžiant. Aš suteikiau jai jausmų gilumą, su kuriuo ji savo vaikus visuomet ir bet kokiomis aplinkybėmis mylės. Aš jai suteikiau jėgų savo vyro klaidas iškęsti, ir sukūriau ją iš jo šonkaulio, kad ji galėtų jo širdį apsaugoti. Aš daviau jai išminties, kad ji žinotų, kad geras vyras savo žmonos neužgaus, bet kartais jos stiprybę ir ryžtą patikrins, kad įsitikintų, jog ji tvirtai stovi jo pusėje. Ir pagaliau aš jai daviau praliejimui ašarą. Ji skirta tik jai, kad ji galėtų ja naudotis, kuomet jai tai būtina. Supraski, kad moters grožis ne jos drabužyje, kurį ji nešioja; ne jos išvaizdoje, kaip ji atrodo arba plaukus nešioja. Moters grožį turi tu atpažinti jos akyse, nes jos yra vartai į širdį į tą vietą, kurioje gyvena Meilė.
Labai grazus zodziai
Jei turėtum milijoną draugų, galėtum iš jų paprašyt po pinigėlį (1 LT) ir taptum milijonieriumi. Jei turėtum 500 tūkst. draugų, susikabinę rankomis galėtumėte apkabinti visa pasaulį. Jei turėtum 200 tūkst. draugų, sudarytumėte visą miestą žmonių, kurie sveikintųsi su šypsena. Jei turėtum 365 draugus, kiekvieną dieną praleistum su vienu iš jų. Jei turėtum 100 draugų, gautum 100 patarimų. Jei turėtum 4 draugus turėtum 8 saugias rankas, kurios tavimi rūpintųsi. Jei turėtum 2 draugus, būtum 2 kartus laimingesnis. Bet jei turėtum tik viena draugą ~ nereiktų daugiau.: )
Papildyta:
Mažasis Rudis eidamas miegoti įsikibo Didžiajam Rudžiui į jo ilgas ausis. Mažyliui labai rūpėjo, kad Didysis Rudis jį girdėtų.
- Ar žinai, kaip aš tave myliu?- paklausė jis.
- Ak, turbūt ne...- susimąstė Didysis Rudis.
- Va taip!- Mažasis Rudis plačiai išsketė letenėles į šonus. Dičkio letenos buvo daug ilgesnės.
- O aš atve myliu štai kaip!- tarė jis išdidžiai.
Hm, nieko sau...- pamenė Mažasis Rudis.
- Aš myliu tave tiek, kiek siekia mano letenėlės!- tarė mažylis.
- O aš tave myliu tiek, kiek siekia mano letenos!- atšovė Didysis Rudis.
- Tai bent!- iš nuostabos nustėro Mažasis Rudis.- O kad aš turėčiau tokias ilgas letenas!
Bet Mažasis Rudis buvo ne iš kelmo spirtas: jis atsistojo ant galvos ir užpakalinėm letenėlėm įsirėmė į medį.
- Aš tave myliu iki pirštų galiukų!- tarė jis.
- O aš tave myliu iki tavo pirštų galiukų!- ir švystelėjo mažylį aukštyn Didysis Rudis.
- Aš tave myliu tiek, kiek galiu iššokti aukštyn!- nusijuokė Mažasis Rudis ir kad ims šokinėti...
- O aš tave myliu tiek, kiek aš galiu iššokti aukštyn!- nenusileido Didysis Rudis ir pašoko taip aukštai, jog net brūkštelėjo ausis per medžio šakas.
- Kaip aukštai!- stebėjosi mažylis.- Ir aš norėčiau taip šokinėti...
- Aš tave myliu per visą takelį iki pat upės!- sušuko Mažasis Rudis.
- O aš tave myliu per visą upę iki anapus kalnų!- tarė Didysis Rudis.
Oho ištiesų toli...- pamanė Mažasis Rudis. Tačiau jis taip norėjo miego, kad jau neįstengė galvoti. Pažvelgė pro dygliuotus krūmus į beribę tamsę naktį. Už dangų tikrai nieko nėra toliau...
- Aš tave myliu iki mėnulio!- atsiduso jis ir užmigo.
- O, tai labai toli!- nustebo Didysis Rudis.- Labai labai toli...
Didysis Rudis paguldė mažyli į lapų patalą ir, palinkėjo saldžių sapnų, švelniai pakštelėjo į nosytę, paskui pats įsitaisė greta, nusišypsojo ir sušnibždėjo:
- Aš tave myliu iki pat Mėnulio- IR ATGAL... ;]~
Papildyta:
Vyras savo namuose gali būti karalius tik tada, kai moteris - karalienė." (V.Hugo)
Būti laiminga nėra mano gyvenimo tikslas, tai mano gyvenimo būdas.
Istorija su arbata
Kartą buvau pakviestas į svečius. Dėmesinga šeimininkė žinojo, kad žmones suartina valgiai ir gėrimai. Ji pavaišino svečius arbata ir pyragaičiais. Pildama arbatą, ji vis kalbėjo ir kalbėjo. Manė, kad mano puodelis tuščias, nepastebėjo, kad jame dar yra apie puse neišgertos arbatos. O kadangi pildama vis kalbėjo ir kalbėjo arbata bėgo per viršų.
Kiek kartų aš buvau panašus į šią šeimininkę. Negalvojau nieko blogo. Kalbėjau ir kalbėjau panašiai kaip ji pylė arbatą. Nepastebėjau, kad pašnekovas pilnas rūpesčių, problemų, sunkumų. Ir jau nesistebiu, kad visi mano žodžiai, nors sakiau juos ir gerų ketinimų skatinimas, bėgo per viršų - kaip toji arbata.
Pokalbis gali būti veiksmingas tik tada, kai visų pirma išmoksime klausytis ir tik tada jautriai pabandysime "pilti".
Tam, kad uždegtum savo žibintą, nebūtina užpūsti kaimyno šviestuvą.
B. M. Baruchas
Laimingas tas, kuris nuolat pastebi savo klaidas ir nuolat stengiasi jų atrasti; toks žmogus pasieks tobulybę
N. Gogolis
Papildyta:
Mažasis Rudis eidamas miegoti įsikibo Didžiajam Rudžiui į jo ilgas ausis. Mažyliui labai rūpėjo, kad Didysis Rudis jį girdėtų.
- Ar žinai, kaip aš tave myliu?- paklausė jis.
- Ak, turbūt ne...- susimąstė Didysis Rudis.
- Va taip!- Mažasis Rudis plačiai išsketė letenėles į šonus. Dičkio letenos buvo daug ilgesnės.
- O aš atve myliu štai kaip!- tarė jis išdidžiai.
Hm, nieko sau...- pamenė Mažasis Rudis.
- Aš myliu tave tiek, kiek siekia mano letenėlės!- tarė mažylis.
- O aš tave myliu tiek, kiek siekia mano letenos!- atšovė Didysis Rudis.
- Tai bent!- iš nuostabos nustėro Mažasis Rudis.- O kad aš turėčiau tokias ilgas letenas!
Bet Mažasis Rudis buvo ne iš kelmo spirtas: jis atsistojo ant galvos ir užpakalinėm letenėlėm įsirėmė į medį.
- Aš tave myliu iki pirštų galiukų!- tarė jis.
- O aš tave myliu iki tavo pirštų galiukų!- ir švystelėjo mažylį aukštyn Didysis Rudis.
- Aš tave myliu tiek, kiek galiu iššokti aukštyn!- nusijuokė Mažasis Rudis ir kad ims šokinėti...
- O aš tave myliu tiek, kiek aš galiu iššokti aukštyn!- nenusileido Didysis Rudis ir pašoko taip aukštai, jog net brūkštelėjo ausis per medžio šakas.
- Kaip aukštai!- stebėjosi mažylis.- Ir aš norėčiau taip šokinėti...
- Aš tave myliu per visą takelį iki pat upės!- sušuko Mažasis Rudis.
- O aš tave myliu per visą upę iki anapus kalnų!- tarė Didysis Rudis.
Oho ištiesų toli...- pamanė Mažasis Rudis. Tačiau jis taip norėjo miego, kad jau neįstengė galvoti. Pažvelgė pro dygliuotus krūmus į beribę tamsę naktį. Už dangų tikrai nieko nėra toliau...
- Aš tave myliu iki mėnulio!- atsiduso jis ir užmigo.
- O, tai labai toli!- nustebo Didysis Rudis.- Labai labai toli...
Didysis Rudis paguldė mažyli į lapų patalą ir, palinkėjo saldžių sapnų, švelniai pakštelėjo į nosytę, paskui pats įsitaisė greta, nusišypsojo ir sušnibždėjo:
- Aš tave myliu iki pat Mėnulio- IR ATGAL... ;]~
Papildyta:
Vyras savo namuose gali būti karalius tik tada, kai moteris - karalienė." (V.Hugo)
Būti laiminga nėra mano gyvenimo tikslas, tai mano gyvenimo būdas.
Istorija su arbata
Kartą buvau pakviestas į svečius. Dėmesinga šeimininkė žinojo, kad žmones suartina valgiai ir gėrimai. Ji pavaišino svečius arbata ir pyragaičiais. Pildama arbatą, ji vis kalbėjo ir kalbėjo. Manė, kad mano puodelis tuščias, nepastebėjo, kad jame dar yra apie puse neišgertos arbatos. O kadangi pildama vis kalbėjo ir kalbėjo arbata bėgo per viršų.
Kiek kartų aš buvau panašus į šią šeimininkę. Negalvojau nieko blogo. Kalbėjau ir kalbėjau panašiai kaip ji pylė arbatą. Nepastebėjau, kad pašnekovas pilnas rūpesčių, problemų, sunkumų. Ir jau nesistebiu, kad visi mano žodžiai, nors sakiau juos ir gerų ketinimų skatinimas, bėgo per viršų - kaip toji arbata.
Pokalbis gali būti veiksmingas tik tada, kai visų pirma išmoksime klausytis ir tik tada jautriai pabandysime "pilti".
Tam, kad uždegtum savo žibintą, nebūtina užpūsti kaimyno šviestuvą.
B. M. Baruchas
Laimingas tas, kuris nuolat pastebi savo klaidas ir nuolat stengiasi jų atrasti; toks žmogus pasieks tobulybę
N. Gogolis
QUOTE(Rūta-Mėta @ 2010 03 12, 14:21)
Geriausiai žmogus atsiskleidžia ne ramiomis akimirkomis, o sunkumų ir prieštaravimų akivaizdoje. Martinas Liuteris Kingas
