23-jie Onko namučiai

Deja, juokas pro ašaras: psichologams dažnai patiems reikia ne statistinės, o psichologinės pagalbos. Labai atsiprašau, bet nereaguoti į tokį grubumą negalėjau....

Ačiū už mielą ir gerą žodį. Situacijos nežinom ir negalim žinoti, o tu nori atsakymų lyg mes privalėtume ją žinoti ir dar jokiais būdais neapsirikti su atsakymu. Ir nežinau, kokio durnumo reikia būti, jog nesuprastum, jog situacija rimta ir sudėtinga...Ne tu viena skaitai tuos atsakymus, kitas žmogus, nenori tos teisybės, bet ją sužinos skaitydamas mūsų postus, nes tau parūpo...vyniojam į vatą kiek tik galim..
Visų vienodos galimybės tą statistinę informaciją pasiimti iš interneto, o jei dar moki gerai anglų kalbą, tai gali pasižiūrėti ir kitų šalių statistinius išgyvenamumo vidurkius. Patenkinsi savo norą statistikai...galėsi savo gyvenimą paplanuoti. Žinai, perskaičiau tavo klausimukus ir nusipurčiau, jokio supratimo ir jokios etikos...Man BJAURU DĖL KITŲ DALYKŲ... Klausinėti sunkiai sergančių ir besikabinačių į gyvenimą, nes kilo tau toks noras Žinoti. Pasiklausiu ir pasakys - o gal pasieškosiu ir žinosiu?
Turi teisę žinoti, tai ir kreipkis į tą, kuris tau pasakys...į poną dievulį. Nežinau nė vieno chirurgo galinčio garantuoit, jog jo operuojamas pacientas nenumirs paprasčiausio apendicito operacijos metu arba nenukraujuos po anginos opeacijos...
Kalbi apie savo žinojimus ir savo norus žinoti. Galvoji jau kaip pasakys taip ir bus. O Šventas naivume...Gydytojas pasakys liko pusė metų, o mama numirs tos pačios dienos vakarą - nuo plaučių embolijos... o gal atvirkščiai - lauksi lauksi tos mirties, o jos nebus kelis metus. Kaip tada? Vėl ieškosi kaltų - nes ne taip nuprognozavo. Nejau pati širdim nesupranti, jog situacija, kurią tu aprašei labai rimta, nes tai PAŽENGĘS SU KOMPLIKACIJOMIS kiaušidžių vėžys
Ir dar vėžys vėžiui nelygus, neužtenka žinoti vėžio pavadinimą ir stadiją. Tuo pačiu pavadinimu, to paties organo vėžys, IV stadijoj lengviau pasiduoda gydymui nei II ir tai lemia daugybė niuansų.

Kokia jūs teisi......kai paskaitau, man nebebaisu....dėl vėžio visoks jis būna, prieš metus darė konizacija gimdos kaklelio, buvo tik cin3 carsinoma in citu, o šiai dienai jau įlindęs gilyn į kaklelį, jau nebe paviršiuje.....ir ką laukiu eilės pas onkologą, ir pilnai atsiduosiu į jo rankas, pasirinkimo neturiu kito....kas, kad jauna, kad dar noriu vaikų,operuos turbūt visus moteriškus organus Liūdna, bet juk kitiems būna dar blogiau, viliuosi, kad viskas laiku pastebėta.....stiprybės jums visoms

miela plume,

2008 m. rugsejo men išgirdau zodi "adenocarcinoma". spalio men po operacijos galutine diagnoze: Ca recti, 3 stadija (mts regioniniuose limfmazgiuose), diferencijacija G3. Tuo metu man buvo 32 metai, jauniausiajam sunui 19 menesiu, vyriausiasis kaip tik ta rugseji pradejo lankyti mokykla. su mano diagnoze, atsizvelgiant i amziu, stadija, piktybiskuma, statistiskai apie 40 proc. ligoniu per pirmuosius 2 metus patiria recidyva, o 5 metu isgyvenamumas - 55 proc. (ty., kas antras ligonis praejus 5 metams po diagnozes buna mires).

kaip tu manai, kurioje statistineje grupeje as atsidursiu po penkeriu metu, ty 2013 m. spalio men. - tu, kurie bus jau mire, ar tu, kurie dar isgyvens? nuo ko tai priklauso? nuo manes? gydytoju? mano mamos? vyro? pono dievo?

kaip tu manai, ar as spesiu i pirma klase isleisti jauneli?
ar man stoti i doktorantura VU? ar imtis nauju darbo projektu?
o kaip savo gyvenima turi planuoti mano vyras, vaikai, mano tevai?

atsakyk. as turiu teise zinoti, kiek man liko ir pagal tai planuoti savo gyvenima.

Į doktorantūrą stok. Čia mano nuoširdus patarimas. Tais metais, kai aš stojau, tėčiui buvo diganozuota piktybinė prostatos liga. Buvom šoke, nesinorėjo nieko planuoti. Dėkui Dievui, aš jau senokai baigiau studijas, o tėvukas vis dar

Retoriniai klausimai, kurių turiu ir aš. Turėjo būti taip: pagimdytas vaikas po daugelio metų laukimo, baigtos studijos, gyvenamos vietos keitimas, karjera.

Kartu su diagnoze gyvenimas sustojo. Prognozės panašios kaip Ragnez. Ką čia keisi gyvenamą vietą, jei nežinai net artimos ateities? Ką čia pulsi per kitų galvas, stengdamasis įsitvirtinti darbinėje veikloje (lygiai dėl to pačio)., ir t.t.

Po ilgų apmąstymų pasirinkau ramų gyvenimą čia ir dabar su vaiku. Nes nieko svarbesnio nėra. Svajonės sustabdytos. Draugė, šią vasarą grįžus iš Amerikos, man sako "tu bijai gyventi. Tu lauki kol vėl kažkas blogo...tfu tfu..." Tai buvo jos pasakymas, kai aš atsakiau į jos kvietimą padirbėt JAV pas ją 3 mėn. Pagalvojau - ko man ten? Nenoriu tampyt liūto už ūsų... O be to, palikt vaiką 3 mėn. ...
Geriau taip, ramiai. Nesijaučiu blogai, yra kaip yra. Kad tik būtų taip toliau...

Ir dar, Ragnez, nedėliok mintyse tų metų, ...Kad neįsirėžtų į sąmonę labai giliai. Aš blokuoju tuos skaičius, nors viską žinau. Blogai baigiasi man tokie statistikų skaitinėjimai internete. Niekada nevartau savo ligos kortelės, rankose turėdama. kai kurių klausimų sąmoningai neklausinėju gydytojos. Tegul tos vilties lieka daugiau.

ifauru, aciu!
i doktorantura stosiu. kitais metais - siais metais jie jau turi kandidate. turiu metus "apsitrinti" universitete, padirbeti su studentais, apsibrezti mokslo tyrimu sriti. man tai patinka

arune, man tai is tiesu retoriniai klausimai.

kol nenumiriau - gyvenu. ir jokia statistika, jokia prognoze negali apvilkti manes ikapemis ir paguldyti graban. kol paeinu - einu. kol istengiu mastyti - mastau. kol galiu kalbeti - kalbu. kol galiu jausti - jauciu. palieku pedsaka savo artimuju, draugu, studentu gyvenime - ir jie mane prisimins. ta tema esu parasiusi haiku:

Pėdsakas

Paleidau širdį:
antai brydė per lauką.
Nebijau mirti.



meluoju. mirti as bijau, nenoriu. bet tikiu, kad mano palikti zenklai primins apie mane ir gyvensiu zmoniu atmintyje.

sunku kažką ir pasakyti...kai pagalvoju, jog kai aš sunkiai sirgau irgi sakiau, kad jau nieko nebenoriu, kad jau galas ir gėda pasidaro, skaudinau artimuosius...bet tuo metu taip sunku nepasakyti to, ką iš tikrųjų jauti
kaip panašu ir pas mus...vakare atėjau su babyte atsisveikint, prieš tai buvo atėję daktarai- sakė, kad viskas sėkmingai eina pirmyn, kad puikiai viską ištveria, tai nuteikia gražiai ateičiai o ryte ateini, atbėgi ir randi tuščią palatą...puoli į koridorių, prie posto, ten nieko nėra, trankaisi po palatas, kol kažkoks sutiktas sanitaras sako, kad viena moteris ką tik numirė reanimacinėj ir tik tada po košmariškų 10 min vilties, baimės, tirtėjimo sužinai, kad viskas -žvakelė užgeso.... mums net nepaskambino pasakyti...
o iš vakaro buvo tiek daug vilties, šypsenų ir net svajonių
niekas nieko nežino, kas gali įvykti, nė vieni skaičiukai nėra tokie galingi kaip kažkas viršuje... ir reikalauti iš medikų kažkokių skaičių, pažadų irgi nerealu

Laba diena,
Skaitau šita tema jau seniai,pasisemiu labai daug stiprybės ir noro gyventi,kovoti su liga ,kad ir kas benutiktu.LABAI DIDELIS JUMS AČIŪ!
Dabar skaitau, kaip moteris nori sužinoti kiek liko gyventi,kokia statistika.Ir prisiminiau save, kaip sužinojau apie liga,kaip internete ieškojau informacijos.O statistika buvo tragiška Ne taip baisu buvo sužinojus degnozę,kaip paskaičius statistiką.Todėl nusprendžiau neskaitinėti.
Man beveik preiš tris metus nustatė akies melanoma,informacijos apie šia liga yra tikrai nedaug.Akį teko pašalinti,po operacijos liko galvos skausmai ir šiaip visokių nepatogumų.Gydymo nebuvo skirta jokio(auglys piktybinis 3st. melanoma)Gydytojas sakė,kad akies auglys yra ypatingas tuo,kad tik prieš operacija yra svitinimas,o po to jau viskas priklauso nuo organizmo, kaip jis kovos.Buvo sunku,mintys nedavė ramybės,kad jeigu netaiko jokio gydymo,tai jau turbūt,viskas. 2:Bet va jau beveik trys metai ir aš dar čia Forumuose bandžiau ieškoti žmonių su tokia pat degnoze,kad būtu galima pasidalinti savo bėdom,skausmu ir kaip iškyla koks klausimas bandyti ieškoti atsakymo,bet dėja niekas neatsiliepė
Stiprybės JUMS visoms.Ačiū,kad esat

Smulkiai negaliu atpasakoti, bet tolimesnei giminaitei, mergytei gal 5 metukų tais laikais Maskvoje buvo pašalinta akytė. Garantijų, procentų niekas tada nesakė. Kadangi viskas vyko Maskvoje, suprantama, kas situacija sudėtinga buvo. Dabar jai 35, yra sukūrusi šeimą, augina vaikutį, gyvena Utenoje....

Filosofes jus!!!

Man daznai verkt norisi... Nes negaliu nustoti galvoti apie mama, jos ligos eiga, jos mirti ir visus isgyvenimus pries tai... Viska maciau savo akimis, viska jutau savo sirdim...
O dabar kai pati sergu vis lyginu... Nors zinau ir suprantu, kad nereikia - tai buvo JOS gyvenimas, o cia ir dabar MANO.

Sunku prota suvaldyt. Kartais neimanoma.

Ir dukra mano vyresnioji subrendo ir surimtejo anksciau savo bendraamziu, nes masto kitom kategorijom... Kartais galvoju, kad kartojasi viskas... Nes pati buvau jos amziaus kai kovojome su mamytes liga...

Apkabinu jus!!!

Ir aš Šventai tikiu,kad viskas bus gerai