Knygų skaitytojų klubas, 63 dalis...

Hm... aš Zola ir Balzacą išmesčiau, per rimtai kapsto... dėl Stendhalio suabejočiau... ne, gal Stendhalio irgi nepriskirčiau. Hugo „Paryžiaus katedra“? Nors gal čia miuziklai supopsino O iš to ir XX amžiaus dar Walterį Scottą, Cooperį, May'ų, „Harkos“ autorę, Jules‘į Vernes‘ą, Herbertą Wellsą, Ilfą ir Petrovą, Čapeką ir Hašeką – visi jie tapo klasikais, nors žanrai lengvi – nuotykiai, fantastika, humoras ir satyra. Ir būčiau visai nieko prieš, jei klasika taptų ir „Bridžita Džouns“, kaip pirmoji to žanro kregždutė, gaivi ir originali.

Papildyta:
Oi, dar Miunhauzenaaaaas

Prisipažinsiu - jei ne tikrai smagi tavo recenzija, ir po šių žodžių nepatikėčiau, kad nejuokavai

Bet dabar vis dėlto tikriausiai pripažintum bent jau vieną pliusą: nagi tikrai smagiai rašosi tokių knygų recenzijos, ar ne? Taviškė, tikiu, tikrai įdomesnė už patį kūrinį




Nebijok nebijok, ne vienas karys lauke. Aš irgi bjaurasties estetikos nepripažintoja esu - pakovosim, jei ką
Papildyta:


Ir vėl grįžtam prie to paties. O pagal ką vis dėlto priskiriame kūrinį popsui/nepopsui?

Nes jei dėl gilaus kapstymo - tai ir Denas Braunas gali tapti nebe popsu. Jo keliami menotyros ir istorijos realijų klausimais galima gilintis iki begalybės... Ar jo hipotezės/teiginiai/gandai neprasilenkia su tiesa - čia jau, kaip pasakytų ex premjeras, kits klausims. Kaip ir su Balzako psichologinėmis įžvalgomis, žiūrėk, ims ir pasiginčys kokia balzakiško amžiaus moterėlė...

Aš pati kažkaip popsui linkčiau priskirti kriterijų populiaru/nepopuliaru. Jei autoriaus kūrinys suprantamas 90-čiai procentų tos rūšies kūrinius apskritai vartojančios visuomenės ir daugiau nei 50 proc. jų netgi patinka - vadinasi, kaip ir popsas... Taigi ir priskiriu daug anuometinių autorių popsui (beje, Mopasaną kažkaip pamiršau - jis man irgi tose gretose atsidurtų): tuomet, kai jie rašė, tarp romanus skaitančios visuomenės buvo labai populiarūs ir suprantami...

Beje, dabar net ir mintis gimė: galbūt su daugelio popsinių romanų lygiu taip nusivažiavome kaip tik todėl, kad daug didesnė visuomenės dalis tuos romanus vartoja, mat apskritai raštingų žmonių, net ir su visiškai menku intelektu - dauguma. Prieš kelis šimtmečius, kai raštingi ir skaitantys būdavo tik aukštesnio išsilavinimo žmonės, ir popsas atitinkamai kapstydavo giliau

Mano skaitytoje radau: kandus, jaudinantis, o kartais labai linksmas kūrinys.

Na, kadangi ne tu viena mėgėja paišyti mano psichologinį portretą, tai garbingiausios vietos jau gali būti užimtos

Ale, žiūrau, ramybės tau vis neduoda mano premija. O tu savo susigalvok, o dar geriausia – pati sau ją ir skirk, tada nereiks į kitus dairytis


Oho, kaip piktai. Ar tikrai nenorėjai rietenų?
Man atrodo, kad jeigu diskusija vyksta, jei į ją įsitraukė nemažai žmonių, o ir tie, kurie nedalyvauja, pripažįsta, kad ji įdomi (man, pvz., buvo įdomu skaityti, ypač apie vaikiškų knygų skaitymą suaugus ir apie popso/nepopso kriterijus), tai ir puiku. Kaip kas sugeba, taip ir rašo. Kam įdomu, tas diskutuoja, kam ne, tas ne, dar kiti tyliai paskaito – atrodytų, visiems gerai. Bet ne, pasirodo, ne visiems, reikia dar ir blogiečių paieškot. Juk mes čia savo laisvalaikį leidžiam, ne kokį Seimo nutarimą, gyvenimą pakeisiantį, išgimdyt turim. Na, nustebinai, tikrai. Ir kurioj čia vietoj turėtų skaudėti, jei kas nors parodo geresnį išmanymą? O apie geresnio išmanymo brukimą mano nuomonė išvis tokia: kvailiui neįbruksi, o protingas pats ieškos.








Super

O tęsiant alkoholio temą – nu niekur Vilniuj nerandu kalvadoso, ir kuo labiau nerandu, tuo labiau man jo norisi Jeigu kur nors pamatysit, pasidalinkit išmanymu, a


Tai diskusijos dalyvės dėl to ir diskutuoja, kad bando suvokti daugiau, na, bent jau ne prieš suvokti daugiau. Kam draust ir piktintis?


Aišku, gražiai suformulavai. Bet ar aš, būdama lašeliu, galiu pajusti tik tai, ką jaučia jūra? O tai, ką jaučia lapas? Kelio dulkė? Ar ta prasme, kad esi žmogus, o rašoma žmonėms ir dažniausiai apie žmones, jau savaime visą literatūrą paverčia tos pačios rūšies dariniu, t. y. tik jūra, kurią galima aprėpti kolektyvine pasąmone?
Ir ar tikrai anė (čia jau jai skirta) turėjo omeny kolektyvinę pasąmonę, o ne savo nuosavą ego?

Ačiū, Jūržole, už paklodę Atsakysiu tau ir Salsai kitą dieną, matyt, nes reik eit darbų dirbt vakarinių. Per daug ilgai galvojau, ar reaguot į diskusiją apie teisę į diskusiją

Tai gal čia kitos knygos anotacija per klaidą pateko ant "Nerimo dienų" viršelio?

Sieki suvokti viską? Tai gal gviešiesi jau ir Dievo sosto?
O gal tavęs neįtikino mano jūros ir lašo vaizdinys?
Tada siūlau pažaisti su garsu. Jei rezonuoji su kūriniu, idėja, tavyje suskamba garsas. Gal ir visas obertonas. O kitas to kūrinio, idėjos, minties gali visai negirdėti ir niekas jame nesuskambės. Kartais ir pačiam pavyksta tik iš kelinto karto išgirsti ir suskambėti savyje. Tas garsas manyje juk jau buvo.
Taigi jau Mauglis šią tiesą pasakė: "Aš ir tu - mes esam vieno kraujo"

Bet, tiesą sakant, nėra lengva įsprausti į kokį nors galutinį apibrėžimą. Kas gi gali pretenduoti į tą galutinę tiesą?

Štai popsą irgi ritinėjam pirmyn-atgal ir galima padaryti nedrąsią išvadą, kad kokybiškas popsas gali virsti klasika.
Goethes "Jaunojo Verterio kančios" irgi savu laiku buvo popsas, ta prasme, labai populiarus kūrinys, kuris buvo puikiai išnaudotas ir verslo - egzistavo Verterio mada - jaunuoliai rengėsi geltonai mėlynais rūbais, "Verterio" scenų vaizdai puikavosi ant indų, buvo sukurtas net "Verterio" odekolonas. Žodžiu, viskas kaip ir šiais laikais. Verteris jaunimo tarpe tais laikais tapo kultinė figūra, netgi nemažai jaunuolių ryžosi savižudybei.
O dabar klasika. Jei dar neskaitėte, gal dabar susigundysite. Knygelė visai nedidelė.

As pagalvojau, kad kai kurios vis delto nerezonuoja, bet vis tiek skaitom. Tada gal kiti dalykai veikia, teksto grozis ar ideja apskritai. Pvz. Kvepalai. Man Kvepalai nepatiko, o siaip ji pakankamai populiari. Tai kas ten tokio rezonuojancio, nebent siurpuliukai. Nors kas ten zino kas musyse tuno

Nezinau, bent jau as neturiu tokios savybes, t.y. nebandau apsaugoti savo individualumo. Man paprasciausiai nuobodu - perskaitau kelis puslapius ir numetu.
Buvo laikotarpis mano gyvenime, kai skaiciau popsa, nes tokio dalyko dar nebuvau ragavus, juk tarybiniais laikais panasios literaturos buvo nedaug, o gal ir visai nebuvo Pamenu kaip suzavejo inostrankej publikuotas S. Kingo romanas "Tylos zona". Uzsikabinau ir prasidejo: suejo net Golonu Andzelikos.
Seniau taip vadinama misraine megau ir as: rimta literatura butinai atskiesdavau detektyvu. Dabar labiau prie sirdies gryni produktai.




Hmm, teksto jausmas - subjektyvus kriterijus, kurio, tikriausiai, objektyviais kriterijais nenustatysi. Pvz. as, knygas rinkdavausi intuityviai, is klausos. Dabar, taupydama laika, studijuoju zmoniu, mano manymu, apdovanotu teksto jausmu lit. sarasus.

Muzikinis nukrypimas: viena mano kolege, prigimties apdovanota balsu ir klausa, nuejusi i simfonini koncerta , kad neuzmigtu, skaiciuoja orkestrantus, o kita, neturinti nei balso, nei muzikines klausos, tiesiog tirpsta nuo muzikos, jaucia ja fiziskai, visu kunu. Tai vat ir nieks neaisku su tais kriterijais.

Labas is ryto,

vakar pabaigiau ilgai kankintus Harris Ledinuku Batelius. Knyga apie pramote moteri, apie mirti, apie mirties isikunijima.
Turbut todel, kad tai tesinys, knyga nepaliko tokio ispudzio,kaip Sokoladas, pasirode nuobodoka, is 500 psl gal tik 100 paskutiniuju labiau itrauke. Knygoje daugiau mistikos, simboliu, zenklu, maziau kalbama apie moters - vyro santyki.


atvirskciai - man ji paliko toki ispudi, kad iki siol zaviuosi o i kitus labai smalsu dairytis net ir sau susigalvojus bet ir vel aciu uz patarima
o jei rimtai, lyg ir susitarem, kad kas kaip moka, tas taip raso ir kas kam aktualu, ar ant seiles. nebent portretas yra itrauktas i nelieciamuju temu sarasa


Matyt ir sm tekstuose kiekviena izvelgiam skirtingas intonacijas ir nuotaikas. bent jau as piktu nepastebeau, kategorisku gal, bet ne piktu. Tuo ir geri gyvi susitikimai. kas cia rase, kad nera tokio kategoriskumo gyvose diskusijose. Rasytame tekste nematyti intonaciju.

na, reiks vis atkreipt demesio i tavuosius ''knyginius'' atsiliepimus, tai ziuriu, kad galiu vadovautis tavo rekomendacijom . Man ''Kvepalai'' irgi nelabai

Žiūriu, bręsta reikalas kiekvienai skelbti savo "antiknygų" topus - ir pagal tai visai neblogai galima atsirinkti "skonio brolius"

Taip teisingai mano mėgstamus autorius išvardinai, tik aš dar ir kelis fantastus su Seneka pridėčiau.


O, geras, nežinojau, kad jaunimo ribos tokios plačios. Vadinasi Harį Poterį aš jauna būdama skaičiau


Mane tos knygos ramina Kai būnu pikta, liūdna, paimu, pavartau, paskaitinėju, akis į nuotraukas paganau - nuotaika pagerėja. Be to patinka ir autorių "nukrypimai", kai jie apie maistą kalba.



Sėkmės skaityme. Lauksiu atsiliepimo
O apie tai, kas bendro tarp rusų ir vikingų man dar Crichtonas "Negyvėlių ėdikuose" paaiškino.

Man irgi nuo šios knygos liūdna buvo. Ir taip tuščia širdyje


Ką skaitei? Aš jau seniai Lukjanenko neskaičiau.



Tu ne viena tokia. Oi,kaip užsimaniau "Dienoraštį be datų" pavartyti.


Va, va, ir man Saramagas nepatiko. Jo rašymo stilius be ženklų be galo užkabino, skaityčiau ir skaityčiau tokius begalinius sakinius, bet ta bjaurastis

Na, pabaigsiu Kiarą, čiupsiu "Ledinukų batelius", tikrai tikrai