Kazkoks stebuklas tie anes tekstai - zodziai tokie gyvi, kad rodos galetum juos paliesti. Vien bazilikai is anes darzo ka reiskia....
QUOTE(anė @ 2010 02 04, 17:51)
Turiu pabrėžti, kad nei vienas iš tų žmonių neturėjo net pagrindinio išsilavinimo. Tačiau visi gyveno ne mažiau kokybišką gyvenimą, nei aš.
Bet ka daryt, kai be skaitymo neisivaizduoji kokybisko gyvenimo.
Nes jau turi su kuo palygint...
Mano gimine placioji tikriausiai nebuvo labai apsiskaiciusi, taciau dedes ir tetos, pas kuriuos dazniausiai leisdavau savo vaikystes vasaras turejo knygu. Viena mano teta, gan iskili provincijos miestelio funkcioniere, savo namo salione laike ne tik privaloma krikstola, bet ir gan turtinga biblioteka. Kai nusibosdavo zaisti su vaikais, nemaciom islinkdavau i ta nuglaistyta sventove ir vartydavau knygas. Nezinia, ar teta skaite, bet tikiu, kad gyveno pilnaverti gyvenima....pagal save.
QUOTE(anė @ 2010 02 04, 20:47)
A.Huxley. Kontrapunktas. Kažkada maniau, kad labai mėgstu "aiškius" pasakojimus. Kur herojaus istorija pradedama nuo tėvų lytinio akto. Ir baigiama rietynėmis dėl paveldėjimo." Kontrapunktas" ketvirtame viršelyje anonsuojamas kaip Huxley "satyros viršūnė". Bandyčiau ginčytis. Tačiau bet kuriuo atveju tai aštri visuomenės kritika, bandymas skrosti mūsų socialinius kūnus. Ir skrodžia įsijaučiantis pataloganatomas. Su aistra, sakyčiau, darbuojasi. Rastos diagnozės - kvailys, pižonas, sukčius, nimfomanė, sausuolė, narcizė, cinikė... Visa puokštė. Beveik sveikų - tik pora. Ir, jei atvirai, nepatikėjau. Jei, sakykime, "Puikus naujas pasaulis" yra antiutopija, tai "Kontrapunkto" Rempionas ir Meri tikrai utopiški.
Personažų galerija turtinga, skaityti pakankamai įdomu, bet man liko nepateisinamo išplėstumo įspūdis. Per daug, per daug... Ir dar vaiko mirties scena. kartais atrodė, kad jie, dvidešimtojo amžiaus pirmos pusės rašytojai, taip pat turėjo "samplų" rinkinius. Sutinku, kad gyvenimas margas, bet literatūra juk ne vestuvių puotos filmavimas mėgėjiška kamera.
Pradejau klausytis Kontrapunkto visai nieko apie ji neskaiciusi. Ir Hakslis niekad nebuvo mano mylimas rasytojas. Ypac sunku persijungti po poetiskojo Folknerio.
Ir ypac, kai pagalvoji, kad reiks istverti tiek daug zodziu.
Isties ilga knyga, taciau kol nebaigiau "skaityt" dar nesugalvojau ar "pateisinamai'. To laikmecio rasytojai, matyt, kure tiems, kurie gali ir turi laiko skaityti.
Pagavau tuo isgrynintus pavidalus apie kuriuos rasei. Klausydama, kiekviename is ju atpazindavau "savo" bruozu, taciau po kurio laiko atmesdavau - per daug jie gryni, sarzuoti.
Utopiniai Rempionai mane 'itikino" tiek pat, kiek ir kiti personazai: nebuna juk grynai teigiamu, kaip ir grynai neigiamu. Galbut jie sugalvoti tarsi tam tikra kompensacija tai beviltiskai aplinkai.
Parodomoji dvasinio ir fizinio prado harmonija.
Beje, si knyga paskatino mane paanalizuoti save. Bet tas isiskaidymas dalimis nieko nekeicia, nebent isiskaides susirinktum is naujo ir atgimtum lyg Feniksas is pelenu. Taciau, itariu, kad ne siam gyvenime, bo tai pono Dievo reikalas. Nors, aisku,jei turi laiko ir pinigu, gali keliauti pas psichoanalitika. Gaila, bet netikiu psichoanalitikais. Kaip ir Dievu, beje.
Gintarelia, matau, kad Dolitle jau surado knyga.
Saule, puikus trieilis Tavo parase.
Jei žmoguje nebūtų jokios amžinosios sąmonės, jei visko pagrindas būtų tik laukinė judinančioji galia, kuri, raitydamasi tamsiose aistrose, sukurtų visa kas didu ir kas nereikšminga, jei už visko slėptųsi bekraštė, niekad nepasotinama tuštuma, kas būtų gyvenimas, jei ne nusivylimas?
S. Kierkegaard