Savaitgalį baigiau
Nicky Pellegrino "Kiarą". Ir dabar taip nesinori, kad su šia knyga paasitvirtintų taisyklė "jei knyga gera - neišeina apie ją nieko parašyti", bet panašu, kad vis dėlto taip ir bus
Kadangi pastaruoju metu apskritai atradau naują hobį, sukiotis virtuvėje, beigi dėl to, kad italų virtuvės patiekalai - vieni iš mano favoritų, "Kiarą" čiupau susižavėjusi jau anotacija. Tikėjausi kažko panašaus į "Kaip vanduo šokoladui", tik itališko, bet radau šiek tiek artimesnį šiuolaikiniam meilės romanui stiliuką. Ir vis dėlto jis nebuvo banalus. Gal tik tas visiškai absoliutus happy endas nelabai įtikino? Nors ir su juo susitaikyti nesunku - gi jei į pomidorų ir mocarelos salotas pagaminsime, pvz., be baziliko, nieko supertragiško nenutiks, nors jos ir bus prėskesnės
Kas iš mūsų skaitė - jau minėjo apgailestavimą, kad nė vienas receptas neaprašytas smulkiau. Išties jei autorė būtų mestelėjusi išsamesnį kokio dar nenuvalkioto, specifinio itališko patiekalo receptą - būtų tapęs tikru perliuku. O kol kas praktinė nauda iš to perskaitymo - kad savo tėčiui jau prigrasiau kitais metais tarp pomidorų pasėti ir keletą bazilikų: taip ir aš iš jų sodo prieskonių daugiau parsivešiu, ir pomidorus nuo kenkėjų apsaugos
Kas labiausiai sužavėjo? Bent jau mane, kaip kavos ir kavinių maniakę, labiausiai pakerėjo Italijos kaimo kavinukės aprašymai. Pagyvenęs barmenas, nuolat blizginantis kavos aparatą, nuolat ore plevenantis espreso kvapas, susirenkančios papletkinti miestelio kūmutės, smaližė sparčiai tunkanti darbuotojos sesuo, kasdien ateinanti pasmaližiauti latte ir šviežio pyragaičio... Prisipažinsiu: skaityti buvo ne tik miela, bet ir skanu
Tiesa, vienas žiupsnelis deguto vis dėlto į knygą pateko. Jau pradžioje atkreipiau dėmesį, kad pagrindinės herojės dukra gimė 1965 metais. Ir kai vėliau veiksmas rutuliojamas jau apie tą dukrą, 2000-taisiais metais, aš ją taip ir įsivaizdavau tokią subrendusią 35 metų moteriškę. Ir vis žvilgsnis užkliūdavo - tai jauna mergina pavadina (aišku, 35 metai - tikrai ne senatvė, bet vis dėlto tai - jau moteris, o ne mergina), tai iš konteksto vis kažkaip išplaukia, kad ji dar labai nepatyrusi, visai jauna, nesusitupėjusi ir pan. Na, vėlgi - manau sau, kad gal vertėja kaip ne taip žodžius parinko, gal tiesiog Londone ir 35 metų moterys su dvidešimtmetės nepatyrimu - įprastas reiškinys. Toliau stebiuosi, ko čia "ketvirtą dešimtį įpusėjęs" vyrukas lieja apmaudą, kad jis tai 35 metų moteriškei smarkiai per senas, kol galų gale randu aiškiai tekste parašyta: ogi tai veikėjai 25 metai. Kaip 1965 metais gimusi mergaitė gali 2000 būti tik 25?
Žiopla autorės klaida, nekeičianti siužeto esmės, bet tikrai nepapuošianti knygos...
Na, o dabar bemaž įpusėjau "Smirnos burtininkes". Įdomu. Tik kol kas kaip kokia detektyvė bandau atsikasti: vis dėlto kokios tautybės ir religijos pagrindinės veikėjos? Tai jos į cerkvę eina, tai Alachą mini, tai žydus, graikus, armėnus ar turkus apšneka... O jos pačios kas?