Knygų skaitytojų klubas, 63 dalis...

Madrugada, su Tavo diena




as tikrai vaziuosiu ir 3 vietos garantuotos (1 vieta savo draugei laikau, bet ji gal dar apsigalvos). bet as vaziuociau is ryto , 10-tai valandai. tik dar nenusprendziau ar ketvirtad. ar penktad.

kol kas tik tiek galiu pasakyt...

Martux, o su jūsų autobusiuku bėdų nebūna? Degalai, nuoma, užmokestis vairuotojui...
Kartą bandėm kažkaip panašiai organizuotis, išėjo brangiau, negu "valdišku" autobusu.
Bet paklausti ne pro šalį būtų .

madrugada, su švente!


Ot kokia tais laikais, prieš pusę amžiaus (mano amžiaus) tarp Bon Jovio ir Ščiukaitės man buvo didelis skirtumas. Dabar, pro laiko miglas, jau gal ir supanašėję


O kodėl nematyti nieko mainais palikta?


Aš kaip tik neseniai virtualtourist‘e klausiau, kur tas muziejus yra, tai man atsakė, kad nėra, kad tik planuojamas 2010 m. atidaryti. Bet knygoj yra žemėlapis su adresu, pačiam Stambulo centre, maždaug tarp Taksimo ir Galatos. Aš, aišku, norėčiau aplankyt, ir labai supyksiu, jei jo kovą dar nebus.

Beje, turiu rusiškai tris jo el. knygas: „Tylos namus“, „Mano vardas Raudonas“ ir „Nekaltybės muziejų“. Jei ką nors, kas skaito kompe, domina, galiu atsiųsti.

Pati dar neprikaupiu laiko imtis jų skaityti, bet jau dabar mane baugina „Raudono“ tema – sultono rūmai 16 amžiuj. Visai netraukia istorinė literatūra, o sultonai juo labiau. Bet ir intrigėlė šiokia tokia yra, paraliteratūrinė – Pamukas apkaltintas šios knygos nuplagijavimu, ir ne nuo šiaip ko, nuo paties Normano Mailerio (kurio kažkodėl lietuviškai nieko neišversta).

Dar užkliuvo man Pamuko žodžiai apie „Stambulo“ rašymo laikotarpį, paaiškinantys (o gal ir ne, gal toks paaiškinimas būtų per formalus) tą knygą persmelkusią nuotaiką:

I thought I would write "Memories and the City" in six months, but it took me one year to complete. And I was working twelve hours a day, just reading and working. My life, because of so many things, was in a crisis; I don’t want to go into those details: divorce, father dying, professional problems, problems with this, problems with that, everything was bad. I thought if I were to be weak I would have a depression. But every day I would wake up and have a cold shower and sit down and remember and write, always paying attention to the beauty of the book. Honestly, I may have hurt my mother, my family. My father was dead, but my mother is still alive. But I can’t care about that; I must care about the beauty of the book.

Priminė man Maksą Kempinskį ir jo „kipšas tut kak tut“:

Ach, kaip būdavo malonu pripiešti klasikams asilo ausis, svastiką ant kaktos, straublį, ūsus (jei nuotrauka aprėpdavo visą ūgį – dar kai ką...). Ragus. O ypač ragus – juk poetai yra velnio pasiuntiniai žemėje. Visi jie pardavė savo sielą šėtonui. Ir nesąmoningai pirmieji tai suvokėme mes – vaikai. Dabartiniams poezijos karaliukams, kurie miršta iš laimės, kad pateko į mokyklų programas, galiu priminti, jog pirmi jus padarys mokinukai, o jau tada indiferentiški skaitytojai. Taigi užsiminiau apie velnią. Užtenka tik pradėti kurti – ir kipšas tut kak tut. Ne veltui šios problemos specialistas Salmanas Rushdie knygoje "Šėtoniškos eilės" sako tiesiai šviesiai: "Knyga atsiranda iš pataisytos faustiškos sutarties su velniu. Daktaras Faustas išsižadėjo amžinybės dėl dviejų tuzinų galios metų; rašytojas sutinka, kad jo gyvenimas būtų sužlugdytas ir gauna (bet tik tuo atveju, jei jam pasiseka) net ne amžinybę, keletą būsimų kartų. Abiem atvejais laimi velnias".

Vaikystėje man pati mylimiausia knyga buvo Karlsonas, kuris gyvena ant stogo, būtinai kasmet perskaitydavau, atmintinai mokėjau. Dar pamenu ir plokštelė tokia buvo, labai mielai įgarsinta...

O antroj vietoj buvo Merė Popins. Turėjau 3 knygas. VIena, pamenu, buvo su defektu, keli lapai buvo tiesiog balti, teksto trūko. Dukra perskaitė vieną knygą, dabar tą su defektu norėtų skaityt. Sakau, gal yra naujai išleista? Bet nerandu. Gal jūs ką žinot?

aisku, kad labai noreciau kaip cia yra, kad paskutiniu metu mano nusiziuretas knygeles beveik visas turi?

5dieni maciau busi, taj "Tryliktaja pasaka" atnesciau.

Žmogaus literatūrinius pomėgius, aišku, vertinu pagal jo skaitomas knygas ir pagal požiūrį į jas – o pagal ką dar galėčiau? Šituo konkrečiu atveju (jei Normanas rašo tai, ką aš įsivaizduoju iš marakeš ir kitų atsiliepimų) įvertinčiau, kad jos literatūrinis skonis į mano nepanašus ir jos rekomendacijos man netinka.
O kalbant šiaip apie žmogų, tai man panašiai kaip Kiulkiui – daug artimesnių ir tolimesnių mano aplinkos žmonių arba visai neskaito, arba, jei skaito, ne tai, ką aš, arba aš net nežinau, ką jie skaito – nes mūsų bendravimas susideda ne iš knygų recenzijų. Ai, gal dėl to, kad gyvai nedaug pasikalbu, ir esu šioj temoj


Jetau, kaip idiliškai nuskambėjo, kaip kokia utopija. Aš norėčiau tokiam pasauly gyvent Ir Beresnevičius dar būtų gyvas...


O tai gal jinai jį įsimylėjo? Nes nu pasitaiko va tokių va dalykų, ir tada jau nė entelektas nepadeda. Čia kaip mergaitės Robertą-Edvardą įsimyli, ir dzin, kad jis negražus, nusišneka ir kasosi, ir aktoriniu meistriškumu neblizga – vis tiek jis joms pats pačiausias


Tai kokia čia specė, jei prašo tavo patarimo, o be to, nemėgsta skaityti apsišaukėlė
Pasidžiaugsiu, kad su „knyginių skonių snobais ir specais“ man kur kas lengviau bendraut negu su tais, kurie piktinas snobais ir specais. Ale tų snobų ir specų nedaug man pasitaiko, galėtų būt daugiau


O gal dėl to, kad nori savo turėt? Juk šioj temoj irgi daug kas ne iš bibliotekų ima, o perka.


Ot padlos. Na ir ką dabar su jais daryt? Apsvarstyt visuotiniam narių susirinkime ir liepti „truputį mažiau skaityti“? Ar priverst perskaityt Picoult su Coelho, kad savo snobizmu negadintų gražaus „paprastų mirtingųjų“ bendruomenės vaizdo?


Tai aš dar pridursiu: Ar kulniukų aukštis yra tiesiogiai proporcingas Coelho ir Picoult pomėgiui? Nors ne, gal apsigalvojau, nepridursiu, nes dar ateis Darbinga su ane ir prismeigs mane savaisiais 16-centimetriniais

Jei pameni(bet kur tu mane, paprastąją mirtingąją atsiminsi) aš nemėgstu nei Picoult Nei tuo labiau Coelho nei jūsų dievinamo Bacho. Tik skirtumas tarp mūsų su tavim, tas, kad aš tokio nemėgimo visai nelaikau pasididžiavimo ir pasipuikaimo objektu. Ir džiaugiuosi, kad žmogus iš viso ką nors skaito. Ir tikrai tikiu, kad kai jis perskaitys knygų tiek kiek aš, tada jis nelaikys Coelho didžiu filosofu. Ir kai atėjusi naujokė pasidžiaugia, kad seniau skaitė tik B. Cartland, o dabar suprato, kad Coelho yra "kažkas nerealaus", aš taip pat džiaugiuosi, nes ji bent jau juda pirmyn. Tik tiek. Daugiau šia tema nediskutuosiu

Nežinau. Prieš krizę buvo 140 lt., t.y. po 10 lt. žmogui, bet mūsų tiek, matyt, nesusirinks.

Gerai.

nu vat cia negaliu pratyleti - koks jis man strosnas Ale del skonio nesigincijama, tsaknt

isleista Tiesa, nezinau, ar visos knygos perleistos. Radau internete tik sia. Mano maziui Mere Popins dar visai neidomi, tai kol kas rimtai paieskom neuzsiemiau Nors man tai buvo

http://www.patogupir...n=9789955435038

Tikrai nepamenu, ką tu mėgsti, ko ne, bet ir neapsimetinėju, kad pamenu, ir neprikabinėju „jūsų dievinamo Bacho“ ar kurio kito grafomano. Skirtumų tarp mūsų, įtariu, daug daugiau – man skaitymas neatrodo kuo nors pranašesnis už kitus pomėgius, tiesiog mano toks, o kitų gal kitokie. Arba tie baisieji snobai, neduodantys tau gyvent... na koks tau skirtumas, ką jie skaito ir ką galvoja? Skaitau kas man patinka, puikuojuosi tuo, kuo noriu puikuotis, erzinu tuos, kuriuos erzina kitokie negu jie patys
Beje, paryškintam sakiny matau pirmuosius nedrąsius žingsnius didybės manijos keliu. Sveikinu, gera pradžia, o jei dar būtų truputis šypsenos...

Iš Dolitlės nuorodos norėčiau atkreipt dėmesį į va šitą knygutę:

Rašyti gali kiekvienas : [mokymo priemonė] / Laima Vincė ; iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda. - Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, 2010. - 354 p. - ISBN 978-9955-23-334-3.

Sprendžiant iš to, kad autorė baigusi kūrybinį rašymą JAV ir dabar jį dėsto pas mus, šią knygą perskaičiusios išmoksite rašyti ne prasčiau už Picoult, Bachą, Coelho ir Normaną kartu sudėtus. Karingojo lygiavizmo šalininkėms ypač rekomenduoju

Madrugada, su gimtadieniu!


Man ta diskusija jau irgi pabodo (o ir issisemem, atrodo), bet nesusilaikau nepastebejusi, kad mano supratimu, sis skyrelis gyvuoja ne tam (ar bent jau ne tik tam), kad kartu pasidziaugtume naujokiu pazangiu judejimu nuo Cartland link Coelho, o tam, kad galetume atvirai ir be apsimestinio mandagumo issakyti savo nuomone apie viena ar kita knyga ar jos autoriu. Jei, tarkim, kazka izeidzia tai, jog as Coelho laikau popsiniu rasytoju, o Picoult - negrabia amatininke, tai yra to zmogaus, o ne mano problema. Sorry, bet tikrai taip manau O sis skyrelis man ir patinka butent tuo, kad cia dazniausiai galima issakyti skirtingas nuomones, nenukrypstant per daug i asmeniskumus. Siulau taip ir testi

Isvis tai gana idomus paradoksas gaunasi: nepaisant to, kad del skonio atseit nesigincijama, kazkaip vis isiplieskia gincas butent del skirtingu skoniu...

Griztant prie knygu temos , jau taip intriguojat mane su Pamuk'u... Gal ir man to "raudono vardo" griebtis? "Juodosios knygos" ar "Stambulo" nedristu kazkodel imtis, man rodos, kad reiketu nuo kazko kito pradeti...

Kaunietes, gal jau matete kur nors pirkti Vaiciunaites naujaja knygele? Labai noreciau ja isigyti sugrizusi...