Tutele,
Rasma
Luiziana, ačiū už namučius ir... jau dėlioju mintyse popierėlius, kaip čia man pasigaminus tokį skiruką, kaip pirmojoje foto
Na, o dabar grįžtu prie temos.
R.Velijevaitė "Stambulo mimoza"Nors pagrindinė romano tema - meilė, vis dėlto meilės romanu jo nepavadinčiau. Na, bent jau stilius - ne buivydaitiškas. knyga - vietomis lėkšta, vietomis - pretenzinga ir manieringa, o ištisai - lietuviškai psichodeliška.
Anotacijose ir komentaruose išgirtų "spalvingų personažų" nelabai pamačiau. Užtai krūvą nelabai motyvuotų ir ne iki galo atskleistų keistuolių radau. Kiekvienas jų kažkuo dedasi, o kodėl dedasi būtent tokiu tipažu - bala žino, autorė nepaaiškina, jų priešistorę kuria tik miglotomis užuominomis, ir vis dėlto nepersistengdama paaiškinti. Visi herojai tarp savęs susiję, bet tie jų ryšiai - kažkokie per daug pritempti, nenatūralūs, nepaaiškinami.
Dar didesnis nesusipratimas su jų vardais. Neturiu nieko prieš nelietuviškus, retus vardus. Bet kai romane jie dominuoja - norom nenorom darosi keista. Na, pagalvokime, kiek tikimybės, kad draugėmis pataptų moterys, kurių vardai: Matilda, Patricija, Lija ir Jazmina (pastaroji apskritai man su lėlėm Bratz asocijuojasi, nors romane nuolat lyginama su Barbe
)? Gerai, Bayram jau neskaičiuokim - ta neva į Lietuvą atvykusi turkė, tai tiek jau to
O, va, vienas vyriškis romane net 2 vardus netyčia gauna: pradžioje pristatomas kaip Domantas, vėliau tampa Skomantu
Ne vardą pasikeičia - čia jau arba korektūros klaida, arba autorė apsižioplino.
Veikėjų amžius - irgi sunkiai suvokiamas. Apie kažkurią ten moteriškę rašo, kad anoji labai aimanuoja, atseit, tuoj jai 30, biologinis laikrodis tiksi ir visa kita. Taigi imu įsivaizduoti, kad ir jos draugės - panašaus amžiaus. Bet kai keturiasdešimtmetį daktarėlį nuolat vadina pusamžiu vyriškiu, keliskart užsimenama, kad jis - jau senstantis nebejaunuolis, ir dar kalbant apie jo karjerą - kažkaip keista pasidaro. Visų pirma, medikui, plastikos chirurgui, profesoriui, 40 metų karjeros prasme - juk pati jaunystė, kone pradžia. O čia - vos ne priešpencijinė būsena. Antra, kad 30-metė moteris 40-metį vyrą apibūdintų "pusamžiu", leistų suprasti apie dideliausią amžiaus skirtumą tarp jų ir panašiai - ir vėl, arba čia ne mūsų pasaulyje veiksmas vyksta, arba aš jame nelabai ką teraukiu. Kad 40-metis būtų senstelėjęs pusamžis šešiolikmečiui - natūralu. Bet trisdešimtmečiui? Kažkaip visai nesiriša...
Ir apskritai skaitant sunku susigaudyti laike ir erdvėje, ne visada pavyksta suvokti, kuris veiksmas vyko praeity, kuris - romano dabarty. Nors veiksmas vyksta Lietuvoje, viską bandoma perpinti turko-gruzino-armeniškomis gijomis. Deja, iš to gaunama ir nonsensų. Pavyzdžiui, kad ir tai, jog iš Vilniaus į kažkokį užmiestį persikelianti herojė rengia atsisveikinimą taip, tarsi ji mažų mažiausiai penkeriems metams į kosmosą išskristų, o štai iki Stambulo viena veikėja pas kitą gali atlėkti ir vien tam, akd dėl nelaimingos meilės pasiguostų. Arba taip tėvai pas susirgusią dukrą į Stambulą oplią ir atlekia iš Lietuvos. Dar ir šeimosd raugą, gydytoją atsiveža. Ir dar tos ligonėlės viena draugė tuo pačiu atskrenda. Taip paprasta, lengva ir greita - galėtų būti reklama bet kokioms oro linijoms
Žodžiu, duoklę naujajai lietuvių literatūrai atidaviau, pliusiuką užsidėjau, bet labai smarkiai šios knygos draugam nerekomenduočiau...
Tik man turbūt sunku bus rusiškai... angliško vertimo amazonėj neradau 
Sesuo mano žydas apskritai, gera dovana jai būtų 
Na, perskaitysiu, jei pavyks, tada žiūrėsiu...
Užsirašiau į tą ratelį... bibliotekininkės nudžiugo, sako, reikia mums žmonių iki 50 metų 
