Hellow,
perskaicius paskutinius postus, net kraujas uzvire!
(svieto lygyntojo Vandenio sindromas pasireiskia, musiau ) Kas cia per snobizmo apsireiskimai skirstyti, o juo labiau vertinti zmones pagal tai, ka jie skaito...
Negi, taip sunku buti supratingiems ir pakantiems, "negailint kitu" del ju "neisprusimo", "dvasios skurdumo" ar dar kazkokio "-mo"...
Man cia prilygsta zmoniu skirstymui pagal odos spalva, ju intelekto lygi ar dar bile koki parametra... Nu, buciau as kokia redaktore, nu, patiktu man Madame serijos knygos - nu ir ka? Ar tai sumazintu mano kompetencijas turimoje specialybeje? O gal tai paparasciausias interesu neatitikimas...
P.s. su malonumu perskaiciau visas keturias Kinselos knygas (jauciausi neipareigojancio ir smagaus atsipalaidavimo virsuneje, nors tai buvo vienadieniai skaitiniai ir taip pat atpalaiduojanciai jas dar karta perskaitysiu po 20 metu
), lygiai taip pat su malonumu perskaiciau visus keturis Tolstojaus tomus "Karas ir taika" (pasijauciau kaip ikopus i Everesta, bet apie si kurini galvoju dar po siai dienai, nors praejo virs 20 metu
)
P.s.s. aisku, visiems nebutina su manim bendrauti, kaip ir as pati daznai neturiu ka pasakyti, kai aptariamos ne mano stiliaus knygos... Man rodos, svarbiausia, kad zmogus skaito.
***
Na, o dabar prisiduodu su
Sam Savage "Firminu" - G-E-N-I-A-L-U!
Perskaiciau jau vakar ir vis galvojau, ka cia parasyti... Neveltui anotacijoje pazymeta, kad autorius si kurini rase keturiasdesimt metu, nes kiekvienas sakinys tiek isgalvotas, jog atrodo tobuliau buti negaletu. Rodos, kiekviena mintis turi uzslepta reiksme ir, perskaicius viena syki, kontekstas pasirodo vienoks, o, isigilinus, dar kitoks... Snekant apie valgi, romana prilyginciau gurmaniskam skanavimui.
Beje, iskart pajutau, jog autorius nebejaunas, nes melancholiski apmastymai susisauke su Markeso "Prisiminimais apie liudnasias kekses" (kurio, beje, nepanoro skaityti vyras, motyvuodamas, kad jam ir taip liudna del beganciu metu, todel mintys apie prabegusi laika jam nepriduoda gyvenimo dziaugsmo
), kadangi knygos personazas Firminas prisimena savo praeiti kaip tas, kuris ja jau nugyveno, o ne tik isivaizduoja kaip tai galetu buti... Buvo pasazu, kai susigraudinau, nes pajauciau nemazai aliuziju i savo pacios gyvenima, bet cia ir vel, manau, reikia tam tikro metu bagazo, kad butent tai pajusti... Vnz, zinau, kad tikrai dar skaitysiu ir ne syki.