QUOTE(Jurqita @ 2010 10 13, 15:27)
Turiu du sūnus - trečiokas ir antrokas. Apie pamokų ruošimą tiesiog baisu ir pasakoti
Tai yra kančių kančia, jokio noro patiems ruošti, apie savarankišką jų atlikimą net kalbos negali būti
Ko tik nesu išbandžiusi
Pvz.: patiems sėdėti ir ruošti, o man atnešti tik patikrinti. 22 val. pati ėjau ieškoti ką padarė
Jeigu nestovi už nugaros, tai nė iš vietos
Žiūri pro langą, pradeda kažką piešti, užsigalvoja.... Nuolat reikia skatinti ir klausti "ką padarei, ko nesupranti, kiek liko, etc.", nes kitaip nė iš vietos. Dar jaunesniajam veikia motyvacija - padarysi pamokas išeisi į kiemą, galėsi pažaisti kompiuteriu ar pažiūrėti filmuką. Tai praeitais metais į mokslo metų pabaigą visai neblogai gaudavosi, šiais jau nepadeda. Daugiau visko užduoda, ir tas kiekis jį tiesiog žlugdo. Pareina pasako, kad šiandien daug užduota ir net nenori pradėti
O vyresnėliui niekas neveikia. Gali prasėdėti iki tos 22 val., likti be savo mylimos veiklos, bet tas jo nepaskatina susikaupti
Vyresnėlis praeitų metų pabaigoje net pradėjo gudrauti, kad nieko neužduota arba viską padarė ir pratybas surinko
, kad tik prie tų pamokų sėdėti nereiktų.
Labai panašu
Pamokų daug - nežino net nuo ko pradėti, sako vėl reiks visą vakarą sėdėti, o jau nelaimingas
, jei tik paguodi, dar ir į ašaras puola, sako tinginys įsimetė, ką daryti. Kitą dieną grįžta patenkintas, kad viskas gerai sekėsi, bet, jei užduota daug ir vėl tas pats. Tenka padėt, raginti, šalia stovėti. Žinau, kad su laiku tai praeis - mažiukas dar ir ta motyvacija nė motais, didesniajam ta motyvacija taip pat ne greit atėjo, oi ne greit. Kantrybės reikia
