QUOTE(Gyvūnų myletoja @ 2006 01 03, 21:04)
Kolegės mamos, ir gera skaityti Jūsų pasakojimus kaip sėdite su vaikais prie knygų ir "mokotės už juos" , ir pikta : ką Jūs darote? 
Nuo mažų dienų vaiką atpratinate nuo atsakomybės jausmo. Nuo pat pirmos klasės vaikui reikia įkalti į galvelę ir nuolat kalti, jog jis privalo mokytis, taip kaip Jūs privalote eiti į darbą. Tai jo pareiga. Jeigu vaikas šito neįsisamonins, tai pačios jam suėsite gyvenimą. Juk kažkada ( o , patikėkit - labai greitai ) tas mažas žmogus baigs mokyklą, teks studijuoti , o po to teks eiti į darbą. Kaip tuomet elgsitės Jūs? Rausitės plaukus, kad Jūsų vaikas tingi eiti į darbą, o gal vėluojasi ar apskritai neranda darbo, nes visi pažįstami dardaviai į kuriuos kreipėtės rekomenduodamos savo vaiką , pažįsta jį kaip pritingintį ir nepriima? Tokia šiandieninė realybė. Šitą reikia skiepyti nuo pirmos klasės, kad vaikas suprastų, jog namų darbai yra jo darbas, už kurį nėra atsakinga nei mama, nei tėtis.
Kitas dalykas , jeigu vaikui reikia padėti. Bet net pagalbai mama neturi rodyti iniciatyvos. Jeigu vaikui to reikia, jis visuomet pats paprašys. Tą mes privalome išaiškinti vaikui. Tačiau jeigu matai, jog Tavo vaikas nesėdi prie knygų, neruošia namų darbų, pirmiausia reikia pradėti aiškinti savo atžalai ne apie namų darbus, o atsakomybės jausmą, apie gėdą, patiriamą, kai atsitoji prieš klasę ir kažko nemoki. Reikia išaiškinti mažam žmogui, jog visą gyvenimą būna blogiausia tam, kuris yra žioplas. Pateikite vaikui pavyzdžių, kurie jam pačiam yra nemalonūs. Pateikite pavyzdžių ir tokių, kurias jis didžiuotųsi ( ne Jūs , o vaikas ), būtinai papasakokite kaip jis uoliai ruošdavo pamokas, nors jam irgi buvo labai sunku, kiek jis sėdėjo prie knygų ir kaip jis stengėsi, o dabar gali atsipūsti ir džiaugtis rezultatais ( puikiu darbu, dideliu atlyginumu ar dar kitokia materialine ar dvasine gerove). Juk visuomet giminėje yra jau suaugusių ar paaugusių giminaičių , kurie yra autoritetas Jūsų vaikui. Galėčiau daug daug parašyti kaip reikia laužti savo vaikus ir ruošti gyvenimui, tačiau tai reikia daryti dar pirmutiniais metais. Jeigu vaikas pats neįsisamonins, kad mokosi ne mamai, o sau, nemanau, kad vėlesnėse klasėse galėsite džiaugtis jo mokslo rezultatais, nors , iš tiesų rezultatai nėra taip svarbu, jie tik parodo kiek Jūs įdėjote į savo vaiką. O jau galutiniai egzaminų rezultatai parodys ką jis iš Jūsų pasiėmė ir kiek yra žinių vaiko galvoje.
Nuo mažų dienų vaiką atpratinate nuo atsakomybės jausmo. Nuo pat pirmos klasės vaikui reikia įkalti į galvelę ir nuolat kalti, jog jis privalo mokytis, taip kaip Jūs privalote eiti į darbą. Tai jo pareiga. Jeigu vaikas šito neįsisamonins, tai pačios jam suėsite gyvenimą. Juk kažkada ( o , patikėkit - labai greitai ) tas mažas žmogus baigs mokyklą, teks studijuoti , o po to teks eiti į darbą. Kaip tuomet elgsitės Jūs? Rausitės plaukus, kad Jūsų vaikas tingi eiti į darbą, o gal vėluojasi ar apskritai neranda darbo, nes visi pažįstami dardaviai į kuriuos kreipėtės rekomenduodamos savo vaiką , pažįsta jį kaip pritingintį ir nepriima? Tokia šiandieninė realybė. Šitą reikia skiepyti nuo pirmos klasės, kad vaikas suprastų, jog namų darbai yra jo darbas, už kurį nėra atsakinga nei mama, nei tėtis.Kitas dalykas , jeigu vaikui reikia padėti. Bet net pagalbai mama neturi rodyti iniciatyvos. Jeigu vaikui to reikia, jis visuomet pats paprašys. Tą mes privalome išaiškinti vaikui. Tačiau jeigu matai, jog Tavo vaikas nesėdi prie knygų, neruošia namų darbų, pirmiausia reikia pradėti aiškinti savo atžalai ne apie namų darbus, o atsakomybės jausmą, apie gėdą, patiriamą, kai atsitoji prieš klasę ir kažko nemoki. Reikia išaiškinti mažam žmogui, jog visą gyvenimą būna blogiausia tam, kuris yra žioplas. Pateikite vaikui pavyzdžių, kurie jam pačiam yra nemalonūs. Pateikite pavyzdžių ir tokių, kurias jis didžiuotųsi ( ne Jūs , o vaikas ), būtinai papasakokite kaip jis uoliai ruošdavo pamokas, nors jam irgi buvo labai sunku, kiek jis sėdėjo prie knygų ir kaip jis stengėsi, o dabar gali atsipūsti ir džiaugtis rezultatais ( puikiu darbu, dideliu atlyginumu ar dar kitokia materialine ar dvasine gerove). Juk visuomet giminėje yra jau suaugusių ar paaugusių giminaičių , kurie yra autoritetas Jūsų vaikui. Galėčiau daug daug parašyti kaip reikia laužti savo vaikus ir ruošti gyvenimui, tačiau tai reikia daryti dar pirmutiniais metais. Jeigu vaikas pats neįsisamonins, kad mokosi ne mamai, o sau, nemanau, kad vėlesnėse klasėse galėsite džiaugtis jo mokslo rezultatais, nors , iš tiesų rezultatai nėra taip svarbu, jie tik parodo kiek Jūs įdėjote į savo vaiką. O jau galutiniai egzaminų rezultatai parodys ką jis iš Jūsų pasiėmė ir kiek yra žinių vaiko galvoje.
Šaunu, džaiugiuosi, kad atsirado bendraminčių
