dije gražus postas
, būtent ir dar esu pastebėjus iš pirmų vaikų daugiau reikalaujam daugiau knygų apie auklėjimą ir auginimą skaitom, taisykles įvedinėjam, o va antrą aš auginu iš širdies, taip kaip mums norisi, pvz vakare kaip man jie sugula amžinai ten pakrykštauja na neužmiega iš kart ir kelia triukšmą save blaško, bet aš už durų klausydama kaifuoju nuo to klegesio, žinoma simboliškai sakau nurimkit, baikit
, bet tikrai nesiimu drastiškų priemonių, nes pati atsimenu kaip suguldavom su seserimi amžinai juoko priepuoliai užpuldavo , na o dičkis mano ir tvarkosi ir daro ką reikia, ai manau viskas bus gerai
QUOTE(meskius @ 2010 01 26, 12:24)
As ne is tu , kur tuoj isizeidziu... gal ir per smarkiai pasakiau, kad hyper, et siuo metu ,tai man labai nelinksma. visur i mus atkreipiamas demesys. siuo metu ji stipriai virsyja savo bendraamzius
.apie susikaupima ir pasedejima prie stalo, tai ner net snekos.
na nereikia taip pergyvent, mes irgi judrūs be proto, o dar jis kaip toks mažytis ir kūdas iš vis atrodo kaip stich iš to filmuko, jis nenustygsta vietoj, gydytojo kabinete jie ilgiau būna kaip minutę pradeda jį siaubti, nes jam viskas įdomu, tai pas gastro kaip buvom prispaudžiau su kelieniu stalčius ir kalbu su gyd
, ir visur kur nueinam ir visi pakomentuoja , kad turbūt man nelengva su tokiu sidabriuku, bet aš pripratau ir man atrodo normalu, jis man krečia kiekvieną minutę ką nors
, jei kur nueinam esu pakabinus akį ant jo ir viskas , man svarbu nesusižeistų ir kitų nesužeistų,
Rojų susikurti galima, bet... reikia praeiti pragarą...