Jautis

Tai sakai svarbus yra "kad", o "kaip" jau nesvarbu. Nesiginčysiu, šiaip "pramankštinsiu" jautiškas smegenis: įsivaizduok sitaciją, kad tu išvykai dviem savaitėm į komandiruotę, grįžti ir:

1. Vyras griebia tave į glėbį, apsuka ratu, pabučiuoja ir sako "Labas".

2. Vyras sėdi, žiūri televizorių, pakelia akis į tave, pasako "Labas" ir vėl žiūri televizorių.

Kuris variantas tau labiau patiktų? Ką bylotų vienoks ir kitoks pasisveikinimas? , O dėl kurio jaustum apmaudą? Juk rezultatas tas pats - pasisveikino, bet ........ar pats procesas nėra jau toks nesvarbus.

Bendrame kontekste, kuriame įvyko mano pasiūlymas, buvo de facto, papildyti de jure, nes mes išsikėlėm į naują nuomojamą gyvenamą vietą, kartu pirkom buitinius daigtus, gyvenom šeimyninį gyvenimą ir aš tikrai nesitikėjau, kad de jure, sukels tokias abejones, nes tai ką tu aprašei yra sprendimo vengimas, o buvimas su žmogumi visą gyvenimą yra sprendimas, todėl mane žeidė tas faktas, kad vietoj sprendimo (aš žinoma tikėjausi teigiamo , bet netgi neigiamas - būtų SPRENDIMAS) gavau abejones, o abejonės labai žeidžia. Kai matai tau artimo žmogaus abejones, keli sau klausimą: o kas aš esu tam žmogui. Vėliau ateina susierzinimas: jei aš tau tiek terūpiu, tai tik tiek tau ir gražinsiu savo rūpesčio. Faktas, kad mes susituokėm lieka faktu, bet kaip mes tai darėm, man kelia apmaudą. Ir tai vienas iš daugelio "dalykų", kuriuos turiu savo "kolekcijoje", nes jau minėjau, kad jaučiai niekada nieko nepamiršta. Kaip tai atsiliepia santykiams, tai jau kitas klausimas, nes kiekvienas pritaiko savo asmeninę techniką. Aš asmeniškai sąmoningai suvokių, kad tai nederami dalykai ir jie neturėtų "išplaukt į paviršių", todėl laikau juos giliai viduje ir pretenzijų dėl šito nereiškiu savo moteriai, bet tas nepilnumo jausmas nuodija mano vidų. Aš dar tik mokinuosi su tuo kovoti, taip sakant visas procese.

Vo kiek prirašiau bus peno Marakesh analizuoti savo jautį, nes kažkodėl panašu, kad ir jis jaučia pilnatvės santykiuose nebuvimą, o todėl ir nedaro ryžtingų žingsnių, o Marakesh dar vis ir "pakursto" tai savo "šėlionėm".

* hmmm įdomus pavyzdys. Dabar suvokiau daug savo klaidų praėjusiuose santykiuose... Taip Tu teisus, tikrai... Klaida tame (ir ji nuolatos kartojosi), kad man buvo esmė "kad", o ne "kaip", nes dėl to "kaip" visad maniau, kad viskas ir taip aišku, akivaizdu, o kad žmogų myli ir vertini matyt reikia karts nuo karto pateikti vis naujų įrodymų. O abejonės žeidžia, tikrai taip. Bet sprendimas de jure buvo priimtas, nors prieš tai ir buvo sudvejota, kas Tave įžeidė. Negali žinoti kas dėjosi Tavo žmonos galvoje tuo metu, gal ji dėl kažkurių veiksmų pasijuto nesaugi, susijaudino. Tiesą sakant aš ir nepulčiau spiegti, kad TAIP TAIP TAIP. Manau atsakyčiau gal po poros dienų, nors tai ir būtų mano vyrų vyras, nes kaip ir minėjai, tai yra sprendimas praleisti kartu visą gyvenimą, ir jei žmogus yra nors truputį mąstantis, jis apie daug ką apmąsto ir apgalvoja, juk sudarydamas sąjungą prisiimi atsakomybę ir už to žmogaus jausmus ir gerovę. Ne gana to juk peršasi vyras, moteris dažnai iki paskutinės minutės nenutuokia kas bus.
** Froidas ir ne tik jis pasakytų, kad tai ką mes laikom viduje ir su kuo kovojame išlįs psichinėmis ligomis. Nepatarčiau su tuo kovoti. Išsikalbėjimas ir pasistengimas suvokti dėl ko žmogus taip elgiasi ir nuoširdžiai priimti to žmogaus veiksmus tai visų pirma padeda ramiau gyventi, nebelaikyti pykčio savyje. Tai nėra nederami dalykai, jie yra labai natūralūs. Mes esam žmonės ir dviprasmiškai suvoktos situacijos mus įskaudina. Taip jau yra ir su tuo kovoti nėra prasmės

Tai nereiškia jog "kad" yra nesvarbu Aš tik sakau jog "kad" ir "kaip" yra viename lygyje. Kartais "kad" gali ir neįvykti, ar nepavykti, bet "kaip" bus įvertinta, todėl nereikia jo "nurašyti". O naujų yrodymu visada prireikia tiek moterims tiek ir vyrams, tik moterys daug dažniau tai išreiškia žodžiais emocijomis. Pvz. Dažnai moteris įsisukusi į rutiną buityje, priekaištauja: "....jam darbas svarbiau už mane......, o aš čia valgyt darau, skalbiu lyginu, valau, indus plaunu....." Taip moteris neteisingai vyro atžvilgiu pastato savo atliekamus darbus (pateikia juos kaip savo vyrui) ir vyro darbą (lyg jis į darbą eina dėl savęs, juk jei turėtų progą gauti tą patį finansinį palaikymą nedirbdamas, jis kitaip panaudotų savo laiką). Nors iš tiesų nereikėtų painioti kas yra daroma dėl šeimos (ar bus tik du, ar daugiau asmenų), o kas yra daroma konkrečiam asmeniui. Dovanos, arba įrodymai turėtų buti nukreipti į konkretų žmogų ir pagal jo poreikį, va tada tai bus suvokta kaip "dovana". Čia ta tema galėčiau labiau išsiplėsti, bet jau ir taip of top'inam.
** Situacija buvo tokia, kad viskas pajudėjo tik kai į nugarą pradėjo "alsuoti" nauja gyvybė, kurią mes praradom dar negimus, bet ar tai buvo jos sprendimas, ar tik aplinkybių pastumėtas ir neišvengiamybės "palaimintas" veikimas - aš nežinau, o ir aiškintis dabar būtų beprasmiška, nes juk vargu ar pasakys tiesą, nes dabar tiesa tik dar labiau viską sujauktų.

Su seniu Froidu aš nepažystamas , yra daug nuomonių apie jo teorijų pagrįstumą. Jei jis teisus - tai man reikia paskubėti užsisakyti palatą , jei jis klysta - gal ir naujas teorijas atrasim.

Šita vieta gera.

Aš pati įsitikinau, kad jaučiai nieko nepamiršta ir viską kaupia savyje... Atrodo, smulkmenos, menkaverčiai dalykai kitiems, bet ne jaučiams. Aš jautį pažįstu daugiau nei metus ir per tą laiką buvo visokių dalykų. Ir pati dabar matau, kur klydau ir galėjau daryti kitaip . Ir nesenai buvo "incidentas", dėl kurio guodžiaus Marakesh, o dar paskutiniu metu aš ypatingai sujautrėjusi, tai sutirštinau spalvas dešimteriopai... Paskui visko prisimąsčiusi nurimau ir paklausiau jo, kodėl taip šnekėjo. Atsakymas : tu mane turbūt išprovokavai... Kas, kaip, kodėl? Nors, tiesa sakant, nujaučiu, kas jį "užkabino", bet tokios reakcijos tikrai nesitikėjau.
Ir esu įtarinėjama dėl bernų, vyrų ir viso kito. Gal būnu su vyrais, gal tik išjungusi kompiuterį skubu į pasimatymą ir t.t. Man ima atrodyti, kad jaučiai niekada nenusiramina ir galų gale vis tiek turi "kabliukų" kaip bebūtų (kaip ir Publicum47)... . Gal kad reikia, jog viskas būtų pagal juos...
Pamenu tėtė pasakojo, kaip piršosi mamai, o ši ne tik, kad tada neatsakė, bet ir apskritai nešnekėjo su juo ir sėdėjo "užsiraukusi" . Beje, mama irgi jautis . Publicum47 variantas ne blogiausias... Ir tai tikrai nebūtinai reiškia, kad jis ne tas VIENINTELIS, nuostabiausias ir t.t. Bet "kabliukas" yra . Svarbu, kaip yra dabar, o ne buvo praeityje...

*dėl pirmos pastraipos sutinku su kiekvienu žodžiu, tik gaila, kad dažnai susimąstome kai jau šaukštai po pietų, kad kaip pvz. galėjau ne taip aršiai reaguoti, galėjau apkabinti išklausyti, galėjau, galėjau galėjau...o rutuliojant naujus santykius kartojasi tos pačios klaidos.
** žmonės eina per gyvenimą klupinėdami, dažnai padarome dalykus dėl kurių gailimės, ir ko šiandien nebedarytumėm, ir nepadarom to, ką galbūt padarytumėm dabar. Gal ir nebesvarbu kas pas Jus buvo praeitį ir kokiomis aplinkybėmis buvo sąjunga sudaryta. Esmė, kad tas mechanizmas veikia, Jūs kartu ir laimėj ir nelaimėj, o senus pūlinius krapštyti nėra prasmės, nes tai nieko nebepakeis. Gyventi reikia žiūrint į priekį, o ne atgal, tai ir yra laimingo ir ramaus žmogaus pagrindas. Savo antrą pusę reikia priimti tokią kokia ji yra, netobulą, nes juk ji tokia yra mylima ir priima Tave su visom senom nuoskaudom ir dienų dienas trunkančiais "atrajojimais" kurie iš asmeninės patirties galiu pasakyt kainuoja žiauriai daug nervų aplinkiniams. Kalbant apie mano pažįstamą jautį, tai pasitvirtino mūsų anksčiau aptarti būdo bruožai, Tavo minėtas kelias dienas trunkantis atrajojimas. Matyt tikrai sunkus ir baisiai uždaras pilnas povandeninių srovių ir akmenų jautukų charakteris. Ir kas baisiausia, kad tie prisimąstymai dažnai toli nuo realybės. Ir dar toks patarimas, vos tik ima fantazija piešti baisius peizažus, paklausk savęs tokio klausimo: "ar tikrai aš teisus? ar tikrai yra būtent taip?" gal įliejus nors truputį abejonės į be paliovos besisukantį minčių ratą lengviau atsilaisvinsi nuo to
Papildyta:

Turiu nemažai draugų jaučių - puikūs vyrai

Klausimelis Publicum, kodel jautis niekada neatsisako savo planu del mylimo zmogaus? toks elgesys man nesuvokiamas, kadangi asmeniskai as kaip tik stengiuos pakoreguoti savo planus arba ir kas imanoma atsisakyti del mylimojo...

Niekada - labai ilgas laiko tarpas be pradžios ir be pabaigos. Aš taip nesuabsoliutinčiau.

Ir nebūtinai tik jaučiai tai daro. O jaučiai linkę savo gyvenimą planuoti: nuo artimiausių kelių valandų iki kelių dienų, taip ir globalius gyvenime dalykus. Taip jautis jaučiasi saugus, kai veikia pagal savo planą, nes būna numatęs galimus nesusipratimus ir nemalonias staigmenas ir turi "priešnuodžių" šitiems nesusipratimams. Todėl ir yra sakoma, kad jaučiai stabilūs žmonės, iš jų staigmenų nelabai sulauksi, nes jie dažniausiai veikia pagal planą. Bet kokie nukrypimai jautį išveda iš pusiausvyros, o šitos būsenos mes nemėgstam, nes tada galime pridaryti klaidų, seks nesėkmės......, o jaučiui svarbu, kad taip nebūtų, nes tada jaučiasi nevykėliu kitų akyse. Tada jautis būna dirglus ir susierzinęs. Asmuo prašantis jaučio padaryti kažką kitaip nei jis buvo suplanavęs - kėsinasi į jaučio saugumo pojūtį (veikimą pagal planą) ir jei tai nuolatinis reiškinys - tai toks asmuo su laiku jaučiui gali pradėti asocijuotis su negalėjimu būti savimi (gyventi pagal savo planą), o kadangi nukrypimai nuo "plano" vis pareikalauja naujo perplanavimo (o ir greito) tai ima jautį varginti ir toks žmogus gali iš mylimo virsti į nepageidautiną.

Šiaip jaučiai gali pakeisti savo planus, dėl mylimo žmogaus. dažnai taip ir daro tik jūs to nežinote, nes nežinote pirminio jo plano , o matote tik rezultatą ir jums gali atrodyti, kad taip ir turėjo būti, nors iš tikrųjų jautis bus pakeitęs savo plano variantą į jus labiau tenkinantį. Todėl netgi gali būti suirzęs, nes tai nebuvo pastebėta ir įvertinta (nors ir nelabai gali būti pastebėta, nes jums nežinoma kiek jis pakoregavo savo planą).

Nereikėtų piktnaudžiauti nuolatiniu jaučio planų keitimu. Vienas, kitas atvejis nieko tokio, bet nuolatiniai tokie prašymai dirba ne jūsų naudai, netgi priešingai - jūsų nenaudai.

Vėlgi nesuabsoliutinu visko. Tai tik mano pažiūros.

Na siuo atzvilgiu as jau nebezinau, kaip elgtis. Jei kazka organizuoji, kvieti, siulai, dazniausiai atsisako, kadangi jau buna savo ko priplanaves. Jei nekvieti, piktas, kodel nekvieti Kas per sudetingas aparatas

Suplanuokite renginius metams į priekį ir naujų metų proga padovanokite kalendorių su datomis plius minus savaitė juokas juokais, bet Jūsų atveju gal visai ir išeitis
matyt dažnas planuojantis žmogus kaip plūgas ariantis vieną vagą, išmušus jį iš vėžių laukia baisi audra.

O cia gera mintis

Oi aš ne apie tokius atvejus kalbėjau. Čia kažkas iš kitos serijos ir paaiškinti aš šito negaliu, o ir ne jaučio čia problema - šiaip matyt žmogus keistas.

Kad aiškiau būtų apie ką aš matyt vėl teks ištraukti iš savo asmeninio "archyvo" pavyzdį:

Mane sunervina (tiksliau išmuša iš vėžių) va tokie dalykai:

Reikia nuvykti su šeima į kokį renginį, turintį tikslų pradžios laiką (pvz kinas). Aš jau porą valandų prieš išvažiavimą sėdžiu ir dėlioju mintis: reikia būti tada, reiškia kelionė užtruks tiek +5min (dėl viso pikto ), vaikus rengti reikia tada +5min., nuvažiuoti reikia anksčiau, nes reikia nupirkti bilietus, o jei bus daug žmonių ir ilgos eilės, žinau, kad maniškiai būtinai užsimanys pokornų ir gėrymų, o tai dar +10 min................... ir pabaigai + dar 15 minučių dėl viso pikto (nenumatytiems atvejams). Visi mano dėl "viso pikto" prognozuojamiems dalykams išsipildo ir mašinoje turėtume sėdėti panašiai pagal mano planavimą ir pist žmona užsimano, kad gal ne tą rūbą užsidėjo Jau nenumatytas mano variantas (nu dabar jau turiu patirties, todėl ir šitą variantą numatau), einam į mašiną ir dar neišvažiavus - kažką pamiršo, todėl reikia nubėgti pasiimti. Rezultate išvažiuojam - 15min. nuo mano grafiko. (aš jau sudirgęs ) Tam, kad nepavėluotume ir galiausiai pamatytume kiną, o ir vaikiškų pramogų (popkornas, gėrimai) netektų atsisakyti, paspaudžių akseleratoriu daugiau nei įprastai ir.................sulaukiu priekaišto, kad per greitai lekiu. Aš gal ir nutylėsiu, bet diena man bus visiškai sušikta. O visi aplinkui stebėsis kodėl pas mane nėra nuotaikos ir koks aš sudėtingas žmogus.

Taip jaučiai sudėtingi žmonės, bet tai niekas ir nesistengia mūsų suprasti. Taip smulkmenos mumis išmuša iš vėžių labiau, nei dideli kataklizmai. Su dideliais netikėtumais mes susitvarkom lengviau, nes.............būnam apie tai pagalvoję, kad taip gali nutikti ir turim atsarginį planą, bet smulkmenos mus gali "nužudyti".