Visad saone einu prie to namo,ziuredavau i langus,gal net ieidavau i laiptine,bet nieko daugiau.pabudus apnikdavo slogutis toks.
sianakt sapnavau,kad ieinu i laiptine,randu savo laisku dezute,o joje tieisog pilna prigrusta laisku,adresuotu butent man (ne tevams ar pan),bet visi laiskai lyg praplesti vienoje ir toj pacioj vietoj,o as visus juos imu i delnus,noredama pasiimti visus ir veliau perdskaityti,bet neiseina,ne sju daug:kiek imu tu laisku,tiek ju yra..
iejus i buta viskas atrodo kitaip,nei seniau,sapne tai pagrindziu,jog naujuju seiminninku skonis ir reikalas,kaip buta sutvarkyti,bet mano kambarys isleika toks pat :leles, zinau,mano,bet jos tokios baisios,suniokotais veidukais,kad ziurint i jas man daresi siurpoka,buto isplanavimas pasikeites.
nesuvokiu siu sapno pasikartojimo priezasciu.del slogios atmosferos,tai galiu pagristi tuo,ka jau minejau,issikraustymas,artimojo mirtis.o laiskai?
busiu labai dekinga,kas padetu uzeiti ant kelio
Papildyta:
QUOTE(amarrile @ 2012 01 01, 23:50)
kai vaikas sapnuodavau balionus,atvygdavo svečiu
man asmeniskai kirminai visad liga reiskia.kiek sapnavau,tiek tvirtinos ir ligos budavo sunkios,su komplikacijomis.