Ir tada gimė Tomas - Gimdymo istorijos

Planas

2008 spalio pradžioje su vyru įsikėlėme į naujus namus. Pirma kartą - savo.
"Noriu tavo kūdikio", - nesitvėriau savo kailyje galvodama apie tai, kad po 8 didžiosios meilės metų galiu turėti mažytę mylimojo kopiją (buvau tikra, kd tai bus rudaakis juodaplaukis garbanius berniukas. Be kalbų).

Dūkome kaip išprotėję. Kasdien. Musu naujieji, vis dar pustuščiai namai prisigėrė mūsų kvapo, kiekvienas kampas buvo pašventintas aistra ir švelnumu, kiekviena diena pripildyta laukimo.

Prabėgo trys mėnesiai. "Jei ir šį kartą nieko, gal nueikime pas tavo daktarytę?". Sakysite, mano meilė nekalntrus? Palyginus su manim - tikras kantrybės įsikūnijimas. Aš jau po pirmo nesėkmingų pastangų mėnesio piešiau juodžiausius scenarijus, periodiškai apraudodavau savo "nevaisingumą" ir lėtai, bet užtikrintai krausčiau save iš proto.

Darbas

Ir trečias mėnuo nebuvo sėkmingas. Nuėjome pas mano gydytoją ginekologę. Aš žliumbiau, vyras pasakojo, ko mes čia...
Toliau - tyrimai, ne per daug grėsmingos, bet vis dėl to - diagnozės ir man, ir jam, vaistai, meilė pagal grafiką, protarpiais nevaldoma mano panika ("Viešpatie, o jei mums niekada nepasiseks???") ir amžinai neblėstantis jo optimizmas ("aš su tavim ne todėl, kad man reikia vaiko, aš su tavim todėl, kad man reikia tavęs, kad ir kas nutiktų").

Juostelės

Sapnavau, kad mūsų miegamajame, mažoje lovytėje miega dieviško grožio kūdikis, o aš pas mane atėjusiai draugei sakau: "negali būti, kad jis mano, gal čia tavo?". O jinai: "eik sau, visai nusišneki.".
Ryte siunčiu vyrą testo. Išlekiu iš vonios mylimajam bekeliant slyvas iš pirkinių maišo. Slyvos keliauja į šaldymo kamerą (radom jas ten po savaitės). Aš verkiu, mano meilė juokiasi.

Laukimas

Pirmas mėnuo - nerimo dienos. Buvau gėrusi antibiotikų, ir ne penicilino grupės, vis tą savo "nevaisingumą" gydžiau... Kaip paskui pasirodė, jau savaitę laukiausi... Nors dariausi testą, jis, aišku, buvo neigiamas.
Mano gydytoja ramino, kad pakenkimų būti neturėtų, bet siuntimą į genetikos centrą vis dėl to davė.

Antras ir trečias mėnuo - pykinimo, irzulio, nuovargio ir nuolatinio mieguistumo laikas.

Visi kiti menesiai - valgymo, ne, - ryjimo manija. Didėjau valandom. Žmonės, su kuriais bendravau porą trejetą metelių, gatvėje nesisveikindavo - nepažindavo...
Paskutinį mėnesį tai stipriai slėgė. Pykau ant savęs, norėjau "grįžti į savo kūną" ir... toliau kimšau "Mars'us".

Veiksmas

Šeštadienį 8.15 grįžau į lovą po eilinio pasiusiojimo, gal 35o tą naktį , o 8.20 nubėgo vandenys. Jei kas paklaustų, ką tą minutę pajutau, turbūt neturėčiau, ką atsakyti. Kurį laiką nei protas, nei širdis dar nesuvokė to, kas vyksta. Dariau tai, ką žinojau turinti daryti: pažadinau nieko neįtariantį sutuoktinį, lindau į dušą, iš po karštos atpalaiduojančios srovės linksmai komandavau be penkių minučių tėčiui, ką dar reikia įmesti į "beveik" suruoštą gimdymo krepšį.
Man stenant ir pūkšint, stengiantis išsitepti kremu kojas, į pagalbą atėjo brangusis ir, kreminėm rankom trindamas mano bauzdą: "Tu įsivaizduoji, meile, šiandien mes susitiksim."
Ir aš įsivaizdavau. Supratau. Pajaučiau.
Kažkaip staiga tapo nebesvarbu, kad labai bijau gimdyti, kad būtent šis savaitgalis - tas, kai gydytojas, kuris prižiūrėjo mane visą nėštumą ir su kuriuo tariausi dėl gimdymo, negali atvykti. Kad lauke - apsiniaukę, kad nespėjau pasidaryti pedikiūro (gi dar turėjau ištisas dešimt dienų!!!).
Aš gimdau!
Pakeliui į ligoninę dar apsukome garbės ratą senamiesty, norėjau sugerti kiekvieną tos dienos sekundę. Stebėjau lėtus, atsipalaidavusius žmones po pilku spalio šeštadienio dangum Vilniuje ir viduj kikenau sau, kad nei vienas jų net nenutuokia, kokia ši diena ypatinga.
Išgėrėme kavos, papoksojom vienas į kitą tylėdami ir nuvažiavom.
Svėrimai, matavimai, anketos, klausimai, apžiūra. Atsidarymas - 1,5 cm. Nenustembu. Žinau, kad viskas baigsis Cezariu. Aš rami. Mano didžioji meilė - toli gražu. Vietoj aktinių iš krepšio traukia pižamą po gimdymo, vietoj šlepečių tiesia man vilnones kojines. Vis klausinėja "kaip tu?". Vargšiukas... O aš tai gerai. Sąrėmiukai vos vos junami, žygiuojam į gimdyklą, vaizdas ne koks, bet negi dabar į smulkmenas dėmesį kreipsi. Akušerė maloni. Su gražiu pedikiūru. "Gal duok tu man tas vilnones kojines", sakau MB, ne todėl, kad šalta - kad savo pageltusius kojanagius paslėpčiau...
Po poros valandų - apžiūra. tas pats 1,5. "Skatinsim". Ok, sakau, o gal operuokit, ką? Pati nepagimdysiu, pamatysit. "Skatinsim". Skatina. Sąrėmiai stiprėja. Po poros valandų - apžiūra. 2 cm. Skatina stipriau. Dar pora valandų - apžiūra. 2 cm. Skatinamieji jau ne laša, o varva. Sąrėmiai kas tris minutes, po minutę, stiprūs. Čia aš taip manau. Monitorius rodo 40, o gydytojas sako: čia tik pradžia. Sakau, gal operuokim? Sako, palaukim dar valandą. Palaukiam dvi. Vis dar 2 cm. Suleisim, sako, dar kitokių vaistų. Jie ir skatina, ir nuskausmina. Ok. Suleidžia. Mane užplūsta narkotinė palaima. Trunka visą valandą. Paskui grįžta sąrėmiai. Apžiūra. Jokio progreso. "Ar sutinkate operuotis?". Ojėj. Čia aš ar sutinku operuotis??? Atjungia nuo lašelinių ir monitorių, sąrėmiai dingsta, mylimojo veide - palengvėjimas. Po šešių su puse valandos nugaros masažų, bėgančių vandenų šluostymo, vis piktesnio mano tono, ateinančio nuovargio ir didėjančios frustracijos apie tai, kad "nieko nevyksta" mes abu pagaliau tikrai žinom - jau tuoj tuoj.
Mane veža į operacinę. Dalinė nejautra, maloni anestiaziologė laiko deguonies kaukę neliesdama veido ("nenoriu, kad šitas daiktas prie manęs liestųsi!!!". Jėzau Kristau, tikra beprtė, kai dabar pagalvoju...). Du operuojantys daktarai, viena sesutė (vis kartoja: "dušenka, vsio budet charašo"), anesteziologė ir, berods, du neonatologai. Malonioji kaukės laikytoja visą laiką laikė mane "įvykių sūkuryje": "jums pjauna pilvą, galite justi nedidelį spaudimą... neonatalogai pasiruošę, po keliu minučių gims jūsų vaikelis... Pajusite spaudimą ties skrandžiu..." Ir drauge su spaudimu ties skrandžiu aš girdžiu "kliurkt" ir "veeeeeeeeeeeee". Ir sutartinį gydytojų "berniukas!!!". Vienas jų iškelia mano berniuką, o aš tik trūkinėjančiu nuo ašarų balsu sugebu išspausti "su gimtadieniu, Tomai".
Tomą uždeda ant mano krūtinės - tik minutėlei, paskui paduoda tėčiui, aš jų nematau, bet Mb paskui man pasakojo, kad paėmęs ant rankų tą šlapią, raudoną, gleivėtą sutvėrimą niekaip negalėjo sustoti žliumbęs. Ech, ka aš praleidau... Per aštuonis metus neteko pamatyti savo vyro ašarų, o kai tai pagaliau įvyko... Teks pakartoti, ar ne? Kitą kartą - būtinai su "priekiniu vaizdu į tėtį".

Epilogas

Aš labai ilgai nenorėjau vaikų. Mėgavausi gyvenimu sau. Gailėjausi su zirziančiais mažiais nusiplūkusių ir košytėm kvepiančių draugių. Puoselėjau veido odą ir figūrą.
Iki pat tol, kai šiek tiek daugiau, nei prieš metus, garsiai pasakiau "aš noriu tavo kūdikio"...
Dabar tik galiu konstatuoti: na kokia gi iki tol buvau kvailė!!! Žiūriu dabar į snaudžiančią savo mažytę didelės meilės kopiją ir turiu prilaikyti save, antraip tikrai išeisiu iš proto iš laimės.
Ir ko gi mes taip ilgai laukėm?!

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis