Sveikos, aš irgi nauja (prieš kiek daugiau nei savaitę gimusi kai Maximoj nusičiupau duonkepę
) kepėja. Daug daug skaičiau, tada ėmiaus veiklos. Noriu pasidalint įspūdžiais.
Pradėjau nuo kvietinio raugo. Dariau pgl. receptą temos pradžioj. Iš pradžių iškilo puikiai, rūgštus, tąsus ir akytas, bet kai pamaitinau, liko šnipštas - negedo, nepelijo, bet ir nekilo
. Tada neapsikentusi (maniau, kad viską gadina temperatūra, namie apie 15) pastačiau ant pečiaus (katilo). Raugas išsisluoksniavo (viršuj atsiskyrė vanduo) ir, manau, mielės žuvo (nes temp. tikrai vienu metu net iki apie 50 užkilo
). Raugo dalį turėjau šaldytuve kitam stiklainy, ėmiaus kildint tą. Ant pečiaus nestačiau, tai jis stovėjo vėsiai ir nė krust, nors ir šėriau žmoniškai. Tiesa, buvo rūgštus, pelėsiais neapaugo, ir burbuliukų masėj matėsi. Bet man įkyrėjo tas niekaip neaugančio raugo maitinimas, ir po trijų dienų nuo pirmojo pagaminimo atidaviau vyrui, kad suduotų žąsims (joms patiko
).
Nepasidaviau, ėmiaus ruginio. Dariau iš viso grūdo miltų su vandeniu, daugiau nieko. Galvojau, lauksiu kiek reiks, bet ant katilo nestatysiu.
Tai po paros užaugo dvigubai, pamaitinau. Ir vėl tas pats nebeauga! Kvapas supuvusios žolės, kaip ir turi būti, kiek išskaičiau. Dar po dienos pauostau jau beveik gerasis mielių kvapas, daug mažų burbuliukų, bet nepaaugo nė per pusę cm. Paragauju gan stipriai rūgštus. Visai sutrikau tai čia jį šert ar nešert... Pašėriau (pamaniau, geriau per nežinojimą peršert, nei badu numarint humaniškiau
), po paros vėl tas pats daug rūgščios, kvepiančios mielėmis, lengvai burbuliuotos, bet nepakilusios košės (aš tuo tikra, nes ant šono izoliaciją prisiklijavau). Bešeriant jau 3/4 litrinio stiklainio buvo prisipildę, tai kad nepabėgtų (jei staiga sugalvotų kilt), išskirsčiau į tris stiklainius. Nieko naujo. Tai man įkyrėjo tas batalionas stiklainių ir nusprendžiau kept duoną su neparuoštu kas bus, tas.
Išsimaišiau šaukštu poskystę tešlą iš to pusgyvio raugo, miltų (mažiau nei 1/3 kvietinių, likę pilno grūdo ruginiai), cukraus ir vandens. Palikau pernakt pridengtą. Ryte tešla tikrai nebuvo padvigubėjus (šalta gi...), bet kokiu trečdaliu akiai gal ir atrodė daugiau. Buvo tikrai paskystėjus, turėjo pakitusį kvapą (tokį porūgštį + mielių) ir konsistenciją (tokia maloniai klampi, tąsi). Dėjau dar kelis šaukštus ruginių miltų, pusę šaukštelio sausų mielių (išsigandau - o jei vis dėlto bus plyta?..), 1 a. š. cukraus (pamaniau, jei visą buvusį cukrų mielės suvirškino, gal per rūgšti bus), priedus (saulėgrąžas, linų sėklas), druską. Tiesa, tų ruginių miltų galėjau nepridėti, bet druską pyliau skystu pavidalu (tirpintą vandenyje, nes turėjau tik stambią jūros), tai ir teko patirštinti. Padariau tešlą tokią, kad į dubens kampą sustūmus laikosi forma, bet iškart pradeda grįžinėt atgal (paaiškinau
). Dar paragavau tešlos skonis kaip ir normalus. Ištepiau duonkepės (maniškė Severin) indą aliejum (mat pamaniau, kad jei duona neiškils, o jos ne taip ir daug, gal trečdalis kibirėlio, viršuje kais tuščias teflonas ir kibirėlis trumpiau tarnaus
). Tada sukrėčiau tešlą, viršų patepiau aliejumi (šiaip sau, tikėjaus, gal plutelė bus skanesnė
) ir palikau kildinti. Kildinau (t. y. laikiau duonkepės inde) 6 valandas, per tą laiką triskart buvau įjungus duonkepės kaitinimo funkciją (mano duonkepėj rupių / ruginių miltų programos prasideda nuo 30 min. trunkančio tešlos kaitinimo, toks nestiprus pašildymas, tai taip pusvalandį palaikius, duonkepę išjungdavau, po kurio laiko vėl įjungdavau - terliojaus, vienžo
). Na, tada žegnojaus ir kepiau
. Kepiau 55 min. su kepimo programa. Ką galiu pasakyti duona išėjo labai skani, tiesiog labai labai
. Tokia podrėgnė, posunkė, minkšta, gražiai akyta, su malonia rūgštele, pluta plona (normali), traškanti. Tiesa, duonkepėj ji per tas 6 valandas matomai neiškilo (na, gal kokius 5 mm, tai neįžiūrėjau), tik kai jau įjungiau kepimą, truputį apvaliai pakilo viršus. Mano vaikai rijo su sviestu apsilaižydami, vos nesusipešė dėl jos, o vyras tyliai meldėsi, kad jam vakarienei paliktų.
Šiandien vėl bandau kepti tokią duoną iš nebaigto raugo, tik su kai kuriais pataisymais. Rizikuoju nedėt nė kiek grynų mielių, taip pat duonkepėj tik vieną kartą įjungiau tešlos šildymą ir daugiau nebejungsiu. Tik pakildinsiu kiek ilgiau, 8 valandas. Na, dar smulkmenos ant duonkepės dugno bėriau skaldytas miežių kruopas vietoj aliejaus (nuo aliejaus bjauriai apsineša duonkepės indas, lieka toks riebus šiurkštumas, kuris posunkiai nusiplauna), aliejumi tepiau tik tešlos viršų, dar barsčiau viršų saulėgrąžomis.
Kai išeis kas nors (na, kas nors vis tiek išeis, tegu ir plyta ar, priešingai, košė
), įkelsiu nuotraukų. Turiu ir vakarykštės duonos nuotraukų, palyginimui įkelsiu ir tas.
Gerai, sakau, kad turiu mažą ir esu atostogose, nes kiaurą dieną tik ir lakstau apie duoną, dar tą prancūzišką batoną kepinėju (realiai tai jis man gryna forminė sumuštinių duona, tiek kad kokybiška
).
