Pasiklydo prekybos centre

Mano mazasis buvo dinges, kai jam tik 1.5 metu buvo ...is namu Taigi as vonioje,trinku galva, o jis galva uzvertes ziuri. Zodziu, kol as susisukau plaukus i ranksluosti vonioje jo jau nebebuvo. Isejus, ziuriu namuose nera. Su dukra apsieskojom visus palovius, spintas -nera Puoliau pro duris i laiptine, i lauka. Kazkoks kosmaras. Saukiu vardu, jokio garso. Pagrobe vaika - ne kitaip.
Po to sove mintis uzlipti i virsu. O jis jau 4 aukste ir tebelipa patenkintas. Mat i virsu moka, o apcion dar neiseina. Griebiau vaika drebanciom rankom. Pagalvoji, juk nusirist galejo Nuo tos akimirkos visad duris rakindavau

Mums tai atvirksiai, vaikas nepasiklydo, o pats kryptingai isejo Akropolyje pirkti saldainiu (aisku dingti sugebejo per 2 sec. kol stovejome ir mokejome uz batus), o vat mes su tevu per visus koridorius, pasikviete tas merginas su racijom, vaiko ieskom. Mane nusiunte i informacijos centra laukti, as begu ir girdziu "Mama". paziuriu prie maximos kasos stovi su saldainaisi ir laukia, kol as sumokesiu Zodziu nei isigandes, nei pasimetes, viskas laiku ir vietoje, tik mes su vyru vakare gerem arbata "nervai 3"

Turbūt daugeliui tėvų tenka išgyventi panašų - tik kartais didesnį ar mažesnį - košmarą. Manoji dukrelė pirmą kartą pasiklidobeveik penkerių. Vaikščiojome po Maximos antro aukšto parduotuves, vyras telefonu kalbėjo jam svarbiais darbo klausimais, aš nešiau sūnų ant rankų, nes šis jau buvo pavargęs. Rodos, tik žvilgtelėjau įvienas, mano akį patraukusias, kelnes, ir jau nematau savo gabytės... Klausiu vyro, o jis tar savo mobiliojo iš rankų nepaleidžia...., tada puolu prie pardavėjos... Niekas jos nematė. Aš, aišku, į ašaras - šaukiu, bėgu iš vienos parduotuvės į kitą, o jos nėra... Kol aš laksčiau kaip išprotėjusi, vyras, pasiremdamas šaltesne logika, nuėjo prie informacijos. Ten ir buvo mūsų prapuolelė....
Apsikabinom - jį verkia ir aš verkiu... Oi buvo išgyvenimų visiems.
Važiuodamos namo kalbėjomės: Gabišiukas pasakojo, kad jį menęs nebematė ir išsigandusi pradėjo bėgti. Manau, kad čia ir buvo didžiausia klaida. Sutarėme, kad kai manęs nematys, tai prieis prie arčiausiai esančios pardavėjos ir papasakos kas atsitiko.
Šiaip tai ji žino ir vardą ir pavardę bei tikslų namų adresą. ir savo mažajį (na jam jau trys) kartas nuo karto lyg ir juokais paklausinėju, koks jo vardas, pavardė, kur jis gyvena... Ruošiu tokiam n enumatytam atvejui

Sveikos pasiklydusių vaikų mamos
Aš pati viena iš Jūsų... Mano zuika buvo irgi pasiklydusi, mat jai neįdomu su mama po dešrų ar batonų skyrius vaikščioti pasirodė, nusprendė prie barbių pasisukinėti nesakiusi nieko man...
Ech tie vaikai, tik nusisuk akimirkai, jau jie ir savivaliauja...
Bet gerai tai, kas gerai baigiasi

Mano keturmetė su draugės penkemečiu buvo pasiklydę "Akropolyje". Paieška truko apie valandą, buvo labai baisu.Informacijoj per mikrofonus "trimitavo", kad pasiklydę 2 vaikai, deja, niekam nerūpėjo. Žmonės abejingi, mato stovi vaikučiai išsigandę kampe, tik pasižiūri ir nueina, net nepasiteiravę ko verkia. Patys išmaišę visą "Akropolį" suradome apsiašarojusius. Mamytės būtinai užrašykit ant striukių (vidinėje pusėje) savo telefoną ir adresą, o dar geriau- nepaleiskite iš akių vaiko.

O maniskis kai buvo 4 metu savanoriskai pasiklydo Akropolio maksimoje nuejo i ta zaidimu aikstele, kur pasiklydusius vaikus nuveda, pranese ten moteriskei, kad cia zais. Ta moteriske paskelbe per mikrofona toki teksta: metuku Zygimantas siuo metu yra zaidimu aiksteleje prie informacijos. Tipo nei jis iesko mamos, nei ka. Kol dar paskui ikalbejau iseit is ten

Medinukas buvo paklydęs per Jūros šventę. Aplink - 500 000 žmonių. Nejauku buvo. Bet policininkai greitai surado...

O maniške, būdama 4,5 m. pati nusprende, kad pasiklydo. Buvome Vilniuje, Akropolyje mes su vyrų, dukra ir sunūs bei broliene su dukra. Mūsų mažieji dar buvo leliai ir dažnai valgydavo.Išeinant iš Akropolio viresnele pamate supines ir vaikai ant supasi - pasipraše pasisupt. Sakau supkis, tik niekur neik, o mes broliuka ir sesyte pamaitinsim mašinoj. Aga, gerai mama. Dar parodžiau, kur mašina stovi matai? aga mama. O mašina prie pat tų supiniu , gal 150 metrų atstumu stovi. Nagi maitiname klečkus ir vis pasižiūri, ar mano vaikas supasi - ramiai, sau vietoj, na, maitinu toliau. Baigiant maitint - pasižiuriu -ko tais daug žmonių prie maniškes stovi , sakau vyrui, bek tik tai greitai, mūsų neranda . Ale kaip pirštų į aki maniske pagalvojo, kad jei taip ilgai nera mūsų, tai palikom reiškia, pradejo verkt, tai jau vyresnes mergaites į informaciją vest susiruoše. Nuo to laiko iki šiol prisimena, kaip "pasimete".

Nuo mūsiškio tik nusisuk parduotuvėj - iš karto jo nėra Pirmą kartą buvo baisu, kuo toliau tuo ramiau reaguoju, reikia tik pagalvoti gerai, kur nuėjo. Tad pirmiausia lekiu į žaislų skyrių, bet ten berods dar nė karto neradau. Vieną kartą Akropolio Maximoj nulėkė į gretimą eilę tarp lentynų, lyg ir žvilgterėjom ten, bet kadangi labai mažiukas jis, tai ir nepamatėm, gal dar žmonių kokių buvo, užstojo. Blaškomės aplink su vyru, o jis ateina kuo ramiausiai - sulčių 2l poką vos temdamas ir sako "Aš šito noriu". Kitą kartą BIG Maximoj, ten visą parduotuvę kelis kartus aplėkėm, po to vyras rado prie jogurtų. Tai verkt pradėjo, dėl to kad paėmėm jį, jam dar reikėjo pačiam pasivaikščiot IKI Šeškinės su triratuku prieš porą savaičių kaip nulėkė tai nulėkė, o po darbo, žmonių pilna, mačiau į kokią pusę nuvažiavo, bet kol nubėgau, jis jau kitur, vienžo pagavau tik kai iš priešingos pusės šaldytuvus apėjau. Dar buvo vaikinas Vaikų mieste Vilniuj, kol eilėj stovėjau į kiemą sugalvojęs išeit Aš ten rami, kadangi ten jis laksto visada žaislų skyriui, paskui ant čiuožyklų eina, abu gerai žinom tą parduotuvę ir pardavėjos maniškį žino, tai nebijau paleist. O šį kartą aprengiau eilėj stovėdama, tai kai striuke, jam pasirodė, kad laikas į kiemą. Ir pats grįžo. po to vėl išėjo ir vėl po kelių minučių grižo. Aš galvojau kad jis tarp žaislų, žiūriu - kad rankos žaltos. Paklausiau, ar kartais kieme nebuvo, o jis man kuo ramiausiai "Taip". Va tada tai buvo baimės, ten gi tokia aikštelė, mažinos, o jau tamsu buvo Tai dabar labiausiai bijau kad ne Maximoj pasiklystų, o kad į kiemą neišeitų.
Už tai jis visai nebijo. Sakau, mes su vyru tris kartus apsiverksim, o jį rasim visą patenkintą Į tokį tai ir neatkreips žmonės dėmesio - vaikas tai neverkia ir nestovi kamputyje
Kiekvieną kartą man prižada, kad vienas nieko nesakęs neis, tai iki kito karto

uoj...mums irgi tokiu buvo. buvau viena prekybos cenre nu ejau su mazium ir tada jau buvau, tai vyra namuose palikau. vaikstinejam jau prie kasos atsistojau jis man sako ''mam, einu saldainiu paziuret'' nu galvoju tegul paziuri (netoli buvo tie saldainiai). praejo kokia 1 minute atsisuku ziuriu nebera. srioko buvo visa krepsa stumiau, palikau ir lekiu ziuret kur mano mazius. ieskau ieskau girdziu kazkas verkia toliau nubegu ziuriu sedi ant zemes. kad ciupau tikuos mergyte nebus tokia isdykele kaip sunelis...

Manoji pasimetus kaip ir nebuvo,bet jei vaikstant po PC kur nuklysta toliau ir musu nebemato,tai iskart pradeda rekt MAAAMMMAAAA ,tada puse PC mamu atsisuka gerai,saunuole,kad nepasimeta

Mano sūnaitukas 4,5metų buvo paklydęs, tai viena moteriškė prie informacijos nuvedė ir per mikrofoną paskelbė, kad jis ten laukia tėvelių. Man vos širdis iš krūtinės neiššoko, po to karto nepaleidžia mano rankos, niekur nesitraukia nei per žingsnį. Gal ir gera pamoka visam gyvenimui bus, kad nereikia lakstyti po parduotuvę.