Autistukai

Nebent tik filosofiškai nusiteikus ar šiaip kartais pagalvojus, tarsi ir įvertinam, kaip svarbu yra turėti šias dovanas. O negalinčių vaikščioti, matyti, girdėti akimis kaip tai atrodo? Štai ir atsakymas - nesvarbu tol, kol neprarandi. Dėl autistukų mūsų žaviųjų, tai filosofiją tokią išvedžiau: dažniausiai Dievas (na, ar kas ten, kas nusprendžia kiek druskos mums gyvenime atseikėt) pamoką žmogui duoda tokią: žmogus turi kažką (nesvarbu, galimybes ar artimuosius, ar dar ką), to nevertina, tada  jam tai yra atimama ir prasideda visai kitoks gyvenimo etapas. Mums jis davė ypatingą pamoką - jis atėmė nuo pat pradžių, kad pasekoj, nuo šiol gyventume kitaip, suprastume kitaip ir mylėtume kitaip. Kaip tas autizmas baisiai neatrodytų, ši pamoka - didelė vertybė ir mes be abejo perduosime ją savo vaikams ir ne tik mūsų autistukams, o ir sveikiems vaikams. Tai vertybės, kurių šiaip gyvenime nėra išmokstama.
Arba dar kartais susimastau... O ar nebus čia mūsų pamokos už kažką? Gal per daug užsimerkėm ir lėkėm per gyvenimą? Gal per mažai matėm, ką mūsų aplinkiniai žmonės turi, apart gero darbo, vidutinio dydžio buto ir gražių vaikų? O gal buvome potencialūs beviltiškumo pavyzdžiai ir "Jam" teko imtis kraštutinių priemonių, kad mus išgelbėti nuo dvasinės pražūties, degradavimo? ......

*Rita*, su tokiu mastymu ir isitikinimais gali ikurti psichologines pagalbos centra autistu seimoms. 

Sviesioji, o ką jūs iki šiol veikiate šioje valstybėje?

mmmm.... o jums siūlau partiją kurt, su tokiu mastymu ir įsitikinimais

tektų Būna tikrai labai įdomių vaikų, su ypatingais gebėjimais arba labai labai stebinančiais gebėjimais, tikiu, kad jie spaudžia savo tėvams laimės ašaras. Tik, mes auksą randam kiekvienam grūde, o NT tėvai - tik ypatinguose dalykuose. Kita vertus, tai labai žmogiška būsena - va, pačios pagalvokim - ar džiūgaujam ir plyšaujam dėl to, kad vaikštom, matom, girdim? Nea. Nes tai natūralu ir kol taip yra, na, nekelia mums tai per daug emocijų. Nebent tik filosofiškai nusiteikus ar šiaip kartais pagalvojus, tarsi ir įvertinam, kaip svarbu yra turėti šias dovanas. O negalinčių vaikščioti, matyti, girdėti akimis kaip tai atrodo? Štai ir atsakymas - nesvarbu tol, kol neprarandi. Dėl autistukų mūsų žaviųjų, tai filosofiją tokią išvedžiau: dažniausiai Dievas (na, ar kas ten, kas nusprendžia kiek druskos mums gyvenime atseikėt) pamoką žmogui duoda tokią: žmogus turi kažką (nesvarbu, galimybes ar artimuosius, ar dar ką), to nevertina, tada  jam tai yra atimama ir prasideda visai kitoks gyvenimo etapas. Mums jis davė ypatingą pamoką - jis atėmė nuo pat pradžių, kad pasekoj, nuo šiol gyventume kitaip, suprastume kitaip ir mylėtume kitaip. Kaip tas autizmas baisiai neatrodytų, ši pamoka - didelė vertybė ir mes be abejo perduosime ją savo vaikams ir ne tik mūsų autistukams, o ir sveikiems vaikams. Tai vertybės, kurių šiaip gyvenime nėra išmokstama.
Arba dar kartais susimastau... O ar nebus čia mūsų pamokos už kažką? Gal per daug užsimerkėm ir lėkėm per gyvenimą? Gal per mažai matėm, ką mūsų aplinkiniai žmonės turi, apart gero darbo, vidutinio dydžio buto ir gražių vaikų? O gal buvome potencialūs beviltiškumo pavyzdžiai ir "Jam" teko imtis kraštutinių priemonių, kad mus išgelbėti nuo dvasinės pražūties, degradavimo? ......

Tiesa, mes turime naujienu is genetiku.

Na tokia stadija tiesiog prasidejo.

Sviesioji, rasei apie susitaikyma, taip cia yra susitaikiusiu, bet as nesusitaikius. 
Tik as jau viska perskaiciau ir tiesiog ramybeje esu dabar daugmaz.
Na tokia stadija tiesiog prasidejo.

...
tai ir yra susitaikymas

O konkrečiau? Apie problemų, kurių niekas apart jūsų nesprendžia, bet visi turi didelės naudos, sprendimą čia klausiu... Nes tai visgi dar nėra atsakymas - ką jūs iki šiol veikiate šioje valstybėje?
Juoba, kad partijos kurti nežadat, kaip supratau. Kas gi laiko?

Ir tuo pačiu dar paklausiu - nes man neįdomūs jūsų postai apie naujausius gydymo metodus ir antivalstybiniai veikalai, bet užtat jūs labai įdomi Kaip lavinate savo vaiką? Kokie tos veiklos rezultatai? Kokios perspektyvos?

Sviesioji, rasei apie susitaikyma, taip cia yra susitaikiusiu, bet as nesusitaikius. 
Tik as jau viska perskaiciau ir tiesiog ramybeje esu dabar daugmaz.
Na tokia stadija tiesiog prasidejo.

as maniau visada, kad susitaikymas - tai yra kai zmogus ramiai nesa savo "kryziu" ir nesiblasko per gydytojus, netyria vaiko, tiesiog gyvena kaip yra ir viskas,  o as juk dar blaskausi, va planuoju vel pas neuro eiti tartiis del papildomo EEG ir doplerio, ir del Pantogamo snekesiu...
Ar cia vis tik susitaikymas?  As jau matyt nieko nesuprantu. 

o del tu abejotinu medikamentiniu gydymu ir operaciju - as nzn - nenoreciau rizikuot vaiku - juk tai dal labai nauja - ir neaisku koks reikalas kam pasipelnyt - ir ar ne bus po 20 metu - kad vaikui salia autizmo islys dar kokia kvaraba, kas bus pasekme to - kuo vaikas buvo gydytas (kaip su skiepais ) - nenoriu is savo vaiko daryt bandymu triusiuko - tego bando ant kitu