..gal parskrisi voratinkliu baltu - angelui Vaivai - Gimdymo istorijos

aš palauksiu rudens.
gal parskrisi voratinkliu baltu
bobų vasaros šalčio pakąstais sparnais…..

… Tų metų pradžia buvo labai graži. Kartu su vyru ir mažąja dukryte Migle palinkome virš torto užpūsti pirmosios jos žvakutės. Svečiai liepė sugalvoti norą. Sugalvojom. Tokį ypatingai gražų, svarbų ir dar niekam nežinomą – kad gimtų sveikas vaikutis.
Gera buvo jaustis paslaptinga.

Pavasarį mano paslaptis jau gerokai pūptelėjo į priekį. Jaučiausi dar ypatingesnė.. Džiugino mane žibutės, svaigino alyvos, o gegužės vakarais iki vidurnakčių klausydavaus lakštingalų….

Ir vasara mane lepino – negailėjo šilumos, buvo dosni uogomis, liepų žiedais ir kvepiančiais čiobreliais. Laukimas buvo be galo malonus. Lengvas, kaip tie drugiai mano sode.

Ypatingai daug tą vasarą mačiau vaivorykščių – nusidriekdavo nuo namo kampo tolyn tolyn užu ežero. Dukrytė vis prašydavo – mama, bėkim pažiūrėti, kur ji baigiasi. Ir eidavom – pro eglynėlį, paežere, klausdamos ajerų – ar dar toli toji vaivorykštė. Štai tada ir nusprendžiau – kita dukrytė bus Vaiva…

Vakarais vis garsiau imdavo čirpti žiogai, senos medinės verandos sienojuose įsitaisęs ilgai nenurimdavo svirplys, sode jau buvo pradėję kristi rudeniniai obuoliai…. Artėjo mūsų laikas.

Laukiau rudens. Laukai jau ėmė kvepėti duona. Nulydėdavau žvilgsniu gervių virtines. Rytais vis rudeniškesnėm spalvom pasitikdavo mane jurginai.

Rugsėjo 11-osios rytą prisistačiau savo gydytojui į Kauno klinikas. Užpildžiau kalną dokumentų, sudėjau krūvą parašų ir likom laukti jaukioje palatoje. Aplanko gydytojas, akušerės, anesteziologė – bučkis vyrui ir durys užsidaro...

dabar jau kiekvienas atskirai su savo jaudinančiu laukimu. Operacinėje šviesu, šilta, žvilgsnis užkliūva už preciziškai sudėliotų instrumentų. Dūris rankon, bakstelėjimas nugaron ir toliau viskas lyg pagreitintam kine: pila karštis, svaigsta galva, akyse mirguliuoja visos vaivorykštės spalvos ir ..... mergyyyytė ...... riesta nosele, ežero spalvos akim, juodais plaukais ir laimės marškinėliais. Paguldė šalia – žiūrėčiau žiūrėčiau žiūrėčiau........ Sesutė paima spurdantį ryšulėlį ir keliauja į pasimatymą su tėčiu.

Gydytojas užbaigia operaciją, padėkoja kolegoms už sklandų darbą, aš keletą valandų praleidžiu intensyvaus sekimo palatoje besidžiaugdama pasimatymais su mažyle. Atnešė ją papuoštą oranžine „LNK Gerumo dienos“ kepuraite. Svaigau nuo artumo.... liečiau pirštu – tokia trapi, tokia mažutė, tokia brangi...

Sekantį rytą prasidėjo mūsų tikroji draugystė. Lengva buvo sutarti, nes mažylė gerai valgė ir daug miegojo. Jaukioje palatoje, tarp mažyčių medinių lovelių su spalvotais patalėliais ir baldakimais, jaučiausi kaip namuose. Vis žiūrėjau, glosčiau, šypsojaus, pirštelius skaičiavau...

Vakare išbučiuota ir išmyluota Vaivutė užmigo.

...rytas išaušo kitoks..... skubūs žingsniai, su dukryte rankose nubėganti sesutė, smaugiantis nerimas. Sėdėjau palatoj akis dangun pakėlusi ir kartojau – kur ji, kur.... tokią mane ir rado gydytoja. įėjo tuščiom rankom.... „man labai gaila, bet jūsų mergytės išgelbėti nepavyko...“
paskui vėl kaip filme – stoviu prie jos stiklinės lovelės, užrištas baltas kaspinėlis, piršteliai šalti, spengianti tyla ir ašaros....

Grįžau tuščion palaton, sėdėjau įsikibus į ranką akušerei, rodos – nesuvokiu to.... tik kai atvykusiam vyrui išgirdau pakartojant kas atsitiko, supratau – tai tiesa.. Jos nėra....

Mūsų Vaivutė išėjo tyliai. Paprasčiausiai užmigo ir pabusti nesuspėjo....

Išėjom iš ligoninės dviese su vyru. Rankose laikydami popierėlį – staigios kūdikių mirties sindromas.

….augink mane, mama.

Medinėje pirkioj..

Augink mane tokią, kad medžiai aplinkui

braškėtų ir linktų. Teisingą auginki.

O jei neužaugsiu, - auginki dar kartą....
........................................................................................................................

Praėjo dveji metai. Iš tų pačių Kauno klinikų mes išėjom keturiese: aš, vyras, Miglė ir mažoji Ievutė. Parvažiavę namo gerą pusvalandį abu verkėm, kad šįkart pavyko grįžti visiems... pamažu prisijaukinau naktį, pamažu pradėjau šypsotis..

..viltis, kad kažkas amžinybėj augina Tave......

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis