Kiek asaru ir nervu, vis ner ir ner tu dvieju juosteliu... 
) ir po pusmecio vel kibom i darba ir vel nieko...
ir sulaukem dukrytes!
pimi du baigesi persileidimais o daba jau 30sav ir pradedu tiket kads stebuklelis liepa vergs mums ant ranku o verksiu is laimes 
, bet nelabai tikėjau, kad taip bus , nes tai aš pati nesijaučiau pasiruošus motinystei, tai partneris dar neatrodė subrendęs (čia apie buvusį kalbu ). 
. Gal todėl, kad vyresnis už mane 8 metais, bet jis tikrai buo pasirengęs tėvystei ir žinojo, ko nori. Jau po kokių 2 -3 mėn draugystės jis pradėjo kalbėt apie vaikutį 
. Aš vis atsisakinėjau, atrodė, dar per anksti... Tačiau po kokių dar poros mėnesių pamaniau, o kodėl ne??? Aš tą žmogų myliu , man gera su juo, o ir amžius jau tinkamas šeimas kurti... Ir mums labai pasisekė, kad nereikėjo ilgai bandyti ir nervintis, kad nesiseka, nes aš pastojau pirmą mėnesį, kai nustojom saugoti . (labai jau nepatiklų vyrą turiu 
). Bet užtai labai dėmesingą. Visą nėštumą (ir dabar) jaučiu begalinį vyro dėmesį ir šilumą man ir mūsų dukrytei Nusprendėm turėti vaikų - nustojom saugotis. Ir va laukiamės 
.Net keista kad taip pavyko 
,o dabar dziaugiames uz 7 savaiciu pamatysim savo lialiu...Sekmes planuojancioms 
, labai laukiam spalio pabaigos. , labai laukiam spalio pabaigos.
vyras sake 'sakiau as tau, kad pas mane monstrai', o as buvau nustebusi, bet labai maloniai
labai keistas ir malonus jausmas..dar nezinodama atrodo,kad jauciau jog mazylis jau manyje..
nors nuojauta ir sake, kad cia kazkas kitka, nes paprastai tos dienos neveluodavo. tai nusipirkau nestumo testa ir 3 dienas laikiau vonios spintelej paslepus dabar juokas ima
