QUOTE(merga @ 2010 04 12, 09:16)
nieko, ji dabar nematoma, kai ši tema pasibaigs, tiesiog nekurkite naujos, patvirtinsiu tą
O dėl komentarų... Deja, jų visada buvo ir bus. Taip, tokie reiškiniai trumpam pakerta sparnus, bet ar gi mes, paramos moterys prie to nesam pripratusios? O kiek čia būta komentarų apie mus? Net suskaičiuot sunku kiek visko nutinka...
Kadais buvau pakliuvus į itin liūdną istoriją, kai šlykštalų papylė net ne pašaliniai žmonės, o patys tie, kuriems parama buvo skiriama ilgą laiką (ne tik daiktais, o visokiaropa moralinė pagalba ir t.t., na, pačios suprantat). Buvo taip skaudu, kad ašaros pačios riedėjo, dėjau 'kryžius' ant visų pradėtų veiklų ir žegnojausi 'viskas, iš manęs gana...'. Bet po visko uždaviau sau klausimą: 'kas svarbiau? Dirbti ar pasiduoti panikai dėl neteisybės?' Visgi svarbiau dirbti buvo. Kol dar rusena noras matyti bent akimirkai laimingas akis, bent trumpą šypseną, kai visi aplink nusisuka ir lieki vienas svarbiausias žmogus (su maišeliu lauktuvių ar be, nesvarbu) tam, kuriam reikalingas esi kaip šviežias oras... reikia eiti toliau ir tapti atsparesnėms nemaloniems, nepelnytai užgriuvusiems, išgyvenimams. Mes stiprios ir reikalingos!