Ar abejojote prieš įvaikinant?

Pas mus irgi dabar adaptacija, tai pilnai suprantu ka nori pasakyti šeimos kaklas, labai gaila kad per mokymus apie tai net nebuvo kalbeti, tikrai negalvojau kad bus sitaip sunku, kad viskas taip nervins ir t.t. O ir forume, tikrai nebuvau radus tokios info, kad butu kalbama konkreciai kas per ta adaptacija vyksta, kokios problemos iskyla, kokie sunkumai. Tikrai galvoji, kad pats durnas zmogus esi uz tai tau taip vyksta, manai, kad gal kokia nevykusi esi, kad jau pas kitus taip nebuna ir panasiai, man tai ziauriai truko info apie adaptacija, ir tikrai kazkaip keista, kad apie daug ka merginos pasidalina, o apie adaptacija kazkaip nutyli.....

Delniukų odos nusidraskymas vos ne iki kraujo, įvairių paviršių draskymas nagučiais, siubavimas kiekvienoje jaudinančioje ar nemalonioje jam situacijoje, galvytės sukiojimas į šonus, drebėjimas vos pamačius kažką (žolę, šunį, žoliapjovę ir t.t.), naktinis blaškymąsis, absoliutus maisto nekramtymas, neaiškios kilmės kosulys apie mėnesį kol lankėme ir dar tris mėnesius namie. Ir kokių tik vaistukų neskyrė pediatrė... Loristas nieko nerado, o baigėsi viskas tada, kai baigėsi.
Bet mūsų bėdelės labai mažutės. Mūsų džiaugsmui vaikutis labai greitai ir gan sklandžiai adaptavosi šeimoje, greitai suvokė kas yra namiškiai. Tikiu, kad ateityje bus dar visko, bet pradžia mums buvo labai dėkinga. Žinoma, reikėjo pasistengti, kad vyresnėlė nepajustų dėmesio trūkumo, bet ji globėjiška, tai šią savybę aš panaudojau savaip
Gal ką ir pamiršau, nes kai jau praeina, atrodo jog ir nieko ten nebuvo....
Bet kitos mamos tikrai turi kuo papildyti mano sąrašiuką.
Vat tiek kiek Alfija, bijau nepaneščiau...

Žinok nėra taip sunku, tai ką aš rašau ir reikia skaityti pažodžiui. Nepagražinu, bet ir nešviesinu. Taip kaip yra- man ir vaikui. Tam ir rašau, kad apie tą adaptaciją tikrai yra mažai rašoma ir kalbama. Ir aš manau, kad mums sekasi labai gerai. Ne tik aš taip manau- taip mano ir tie kurie tam vaikui padeda.
Kaip ten bebūtų mažius neturi jokių mitybos problemų, jei jas ir turėjo- tai jos buvo išspręstos dar iki manęs. Ir jis dabar turi gerus mitybos įpročius- ji nekankina valgymo-nevalgymo priepuoliai. Puikiai naudojasi stalo įrankiais, supranta pačio maisto gaminimą, supranta kaip parduotuvėje ar turgui yra įsigyjama ir kaip bus suvartojama. Netuėjo ir neturi miego sutrikimų, nesišlapina į lovą ar kelnes. Juolab nesituština. Daugalyje vietų aš tiesiog apdovanota ir man pasisekė. Mažius neturi hiperaktyvumo problemų. Jis gerai supranta sąvokas- kas jam sakoma ir su kuo tai susiję.
Visa kita. Elgesio korekcija yra sudėtinga. Čia visko daug. Ypač su mokykla. Ir aibe baimių. elgesio sutrikimai specifiniai daugeliu atveju. O kas yra daug bendro- isterijos priepuoliai, keiksmažodžiai, kaukimas. Ta tokia kartais labai nemaloni paaugliška nuo stoties rajono paaugliška veido išraiška, tonas- kuris niekaip nesusijęs su mažu vaiku. Daiktų nesaugojimas ir kartais tyčinis jų gadinimas, dovanos padovanojimas arba išmainymas į kitą. Keistas aprangos supratimas. Iš tiesų kai skaitau apie kitų pasiekimus manau jog man yra iš tiesų lengviau gerokai nei buvo kitoms. Ir pirmiausia tikrai dėl to, jog tarp berniukų iš tiesų nebuvo bendravimo kliuvinių- jie vienas kitam tinka ir patinka. Duksis patenkina savo lyderio poreikius- mažasis jaučiasi šalia saugiai. aš iš tiesų juos vienus ramiai galiu išleisti į kiną, į vaikų žaidimų kambarius ir panašias vietas. Mano mažasis moka ir žino kaip reikia elgtis gerai- kas yra tas geras elgesys. Tiesiog ne visada jį ir visur pritaiko. Žodžiu duksis padeda labai ir man vaikas neįkirsta. Kartais, kai jau atrodo jog paskutinioji kažkaip intuityviai problemas išsprendžia dičkis.
Ką mano mažius mokėtų tobulai, jei būtų didesnis ir ką bando dabar. Dabar mato vaidinti epilepsijos priepuolius, netgi bando iš seilių padaryti putas- matyt grupėje tokių matė. Bando vaidinti dusulio priepuolius. Sako- jei neduosi saldainių aš nusižudysiu. Čia jau man labai padeda profesinės žinios. Daug tokių dalykų. Vaidybos yra labai daug. Baimės, asmenybinės problemos visame tesudaro maždaug penktadalį.
Pati labai buvau nustebus, kad vyresnis vaikas man tiko ir patiko- toj vietoj nepajutau jokio diskomforto. Kažkaip savas ir tiek. Taip būna ne kiekvienam.

As apie adaptacija savo laiku daug skaiciau rusu forume
http://conf.7ya.ru/f...?cnf=adopt#null
ir eva.ru

na bent jau aš tai sėdėjau namie galvos susiėmusi....
Kaukimo, isterijos priepuoliai kas trys dienos (stabiliai), čiaudulys, kurio neišgydo slogos lašai, pasirodo tikas. pas gydytoją nuvesti - tik privačiai, psichologė sako, kad čia "tik" sunki adaptacija, kol pažįstamas gydytojas prie arbatos paklausė, ar neduodavo grupėje vaikams pastoviai raminamųjų. Duodavo arbatėles, to užteko, kad nervų sistema, nutraukus jas, būtų išbalansuota.
kas dar buvo sunku... Na, kaip Alfija sako - paauglinis charakteris mažame vaike. "Aš neklausysiu ir tu man neaiškink". Pomėgis manipuliuoti. Siekis užgrobti valdžią namuose, bet apie tai mums kalbėjo kursuose
Nebuvo lingavimų, nebuvo šlapių lovų (retsykiais - nesiskaito ). Buvo daug baimių.
ir užsitesė adaptacija tikrai ilgai (kokius pusantrų metų, bet mano ir vaikas buvo nemažas, beveik 5 metų) išlenda dabar dar visokių dalykų, bet dabar bent jau atpažįstu ką koks elgesys reiškia, tad tiesiai šviesiai galiu klausti "pyksti? Nerimauji? "Esi susirūpinusi", vaikui nebebūtina nagais sudraskyti man veidą.
Daiktų nesaugojo ir nesaugo, supykusi tampa agresyvi. na, bet tai gali būti ir tam tikro temperamento dalykai, stengiamės gludinti.

Manipuliuoti ir vadovauti - taip. Bet tai eina vienoje papkėje su isterikos priepuoliais, bent jau pas mane.
Na pas dar yra toks dalykas- kad jis rėkia ir sako- nenoriu galvoti, nenoriu klausyti, nekenčiu, nebemylėsiu. Bet visa tai jau skamba daug švelnesniu tonu nei pradžioje. Draskyti manęs nedraske, muštis bandė, pamokų ruošos pradžioje kąsdavo. Tai kažkaip baigėsi.
Bandė vaidinti savo žalojimą- viskas baigėsi su nemaloniom pasėkmėm sau pačiam. Galvos daužymas- užsigavo šviežią guzą dar kartą, daugiau net nebando. Pirštus sau kandžiojo tol, kol neapskaičiavo kaip stipriai įsikąs. Keikėsi labai labai šlykščiaisir tokia na atskira poza griūdavo- užsigavo. Skaudėjo- baigėsi. Ir kaip Karusia sako, kažkokie pakitimai matyti.

maniškė ir dabar dar ausis dengiasi, daugmaž neklausau net ką sakai... o tada aš negarsiai sakau " kaip gerai, kad mano vaikas nežino, jog spintelėje yra saldainių, aš galėsiu sau pasilikti". Akių išraiška pasidaro tokia: o tada aš apsidžiaugiu "valio mano vaikas nekurčias". dentgis antrąkart ausų nebeišeina

manipuliacijos eina pakaitomis su isterijomis - jeigu neišeina vienaip - kitą dieną persigalvoja ir išbando naują būdą.

Va va užsidengti ausis. Bet šitą jie visi daro, ne tik globotiniai. Mane tai tos isterijos priepuoliai kiek nervina, ir visdėl to jis pas mane skardžiabalsis- kaimynai girdi visi. Ir kai eina visas vaiknamio repertuaras nebūna jauku.
Dabar kiek rečiau, bet seniau pamokas ruošiant, ar šiaip kai kambarį reikia tvarkytis- tas žodynas tu mane žudai, kankini, nužudyti nori- klyksmas. Neduodi gyventi, aš tau ne tarnas, tu mane išnaudoji, negerbi vaikų, tu žudikė. Melagė, apgavikė.
Keiksmai lenda mažesniais decibelais. Kad aš k, p, š, b, sp, ir ten viskas kas gražiausia tai tik pora aukštų girdi. O va kiek aukščiau išvardinti - tai ir kiemui girdisi.

aš tai žinok reaguoju ramiai. Kadangi aukštu aukščiau periodiškai klykia septyniolikmetė, tai septynmetės klyksmai atrodo tokie žiedeliai... repertuaras, tiesą sakant, panašus
pas mus didžiausia problema - nėra garso izoliacijos absoliučiai. pas draugę, 20 metų senesniame name kaimynai taip nesigirdi. tarkime girdisi, kaip kaimynai viršuje knarkia

Bijojau ir aš tų arbatėlių, bet manajam jų ko gero nekliuvo, nekliuvo ir raminančių vaistų. Bent jau taip sakė VN gydytoja, kai vartė mažiuko ligos istoriją. Ir ji labai pabrėžė, kad tai labai gerai, nes mums nuolat buvo rašomas CNS sudirgimas, bet vaikelis tik stebimas.
Dabar gi kai pasižiūriu į pažįstamų auginamus vaikučius, bijau Dievulį užrūstint, bėdų ieškodama.
Ir bendrai jis geras, labai geras vaikas. Nežinau koks turėtų būti geresnis.

Pas mus kaimynai gerai girdisi. O mano kambaryje svo lovą jie įsigudrino prie rozetės pasistatyti. Žmonės nejauni, knarkia pasakyti, tai reiškia nieko nepasakyti. Perstumdžiau baldus , žodžiu nuosava sekcija jam gerkles užkišau. Kad nebesigirdėtų taip. Neisi gi žmonėms sakyti, žinote jūs knarkiat, o aš girdžiu.
Ir šiaip visi pagyvenę žmonės. Na yra pora šeimų- vaikai kiek jaunesni už mūsų. Viena žiegia- trimetė, bet tik kai laiptais lipi girdi. Ir vieną turim labai raštingą. Rašo apie šunis, apie gėles, apie barnius...apie ką nors vis tiek rašo. Mane , atseit, kaip ir gerbia sveikinasi iš tolo. Vaikus sesės vyresniuosius giria, duksį giria, bet jaučia mano širdis, kad parašys apie žudomą vaiką tikrai

Aš adaptaciją tik su Klaidu pažinau- nesu visiška višta, bet psichologiškai jis mane, kaip šiltą vilną kedeno gerus du metus Apie Deimantę suvis tyliu, suaugęs, motyvuotas Žmogus žinantis ko nori iš gyvenimo, su ja daugiau draugės, nei mama-dukra esam, o Einoras apsišlifavo per tas 5 vasaras kol kartu ne nuolatos gyvenom, irgi nebuvo labai sunku, nes jaučiausi, kad "ne mano problemos" ir galiu pakentėti kol gryž į mokslus Dabar gi visiškai kitas vaikas, visgi viskas nuo žmogaus priklauso, Klaidas apsigyvenus kartu visus nuodus išleido, o jo brolis, to pačio amžiaus, nuostabiai jaučiasi, elgiasi ir nesijaučia jokios vidinės kovos jame O gal čia tiesiog dėl temperamentos, jis toks panašus į mane Vienintelis, ką dar turiu išgyventinti, tai nuolatiniai nereikalingi garsai jame. Čepsi, kriuksi, nuolat lūpos garsus gamina, dūsavimai, euforiniai uuuuu ir kažaip labai daug neaiškių gerklinių garsų- erzina, nuolat pastabas sakau