Ar abejojote prieš įvaikinant?

jo tokioj situacijoje lengviau,nebesi viena , priimant toki sprendima. man baisiai nejaukus tas momentas rodosi, kai tu turi is apraso nusprest ,imi ar ne...kazkaip.. ar buvo tik lapai, ar buvo vaiko foto ar pan??

Tie vaikai ir taip atislike o jei dar diagnozes kurios susijusios su psichika tai ......
Maniske astuoniu menesiu nesedejo net.
Mano kalba pradejo suvokti po kokio menesio. Bendraamzius pasivijo per kelis metus.

mūsų atveju buvo labai skurdus aprašas vaikų, kur buvo surašyta faktiškai nieko, bet svarbiausia, kad nieko baisaus, nes man buvo svarbiausia vaikų sveikata. neišgąsdino ir tai, kad yra dar šeši broliai ir sesės. nebuvo ir foto. Paprašiau įvaikinimo tarnybos, kad atsiųstų, kai pamatėme vaikus foto susiruošėme pas juos. Patikėkit, nieko nejaučiau juos pamačius pirmą kartą, antrą ir t.t., nebent gailestį ir proto balsą, kad reikia jiems padėti. Dabar jau penki mėn. drauge, tai panašiai kaip pas Sunute su mažiuku meilė ir jis visas mamyčiukas, o su mergina jausmų fronte kiek sunkiau, bet, manau, čia laiko klausimas. Turbūt reikia daugiau laiko, nes ji ir su didesniu bagažu į namus atvyko. Nežinau, netikiu aš tais kažkokiais jausmais per pirmą pasimatymą ar pamačius nuotraukas. Visa tai atsiranda su laiku. Man svarbiausia buvo sveikata, kad nebūtų jokių baisių ligų, o dabar esančius su amžiumi dings žodžiu, patys normaliausi ir mieliausi vaikai, sakyčiau ir protingi ir nuovokūs ir t.t., nors visos šeimos jų atsisakinėjo vien todėl, kad jie iš aštuonių vaikų šeimos...

Man pačiai tai visada įdomu ką rašo moteris - o jeigu AŠ nepajusiu, o jeigu AŠ nemylėsiu... Juk čia nebiologinis vaikas. o jeigu nepajus JIS - vyras? kaip tada? Čia daugiausia rašo moterys. Vyrų nerasta ir visiškai neaišku - ką iš tiesų pajuto jie? Aš tiesiog siūlau ties tuo sustoti ir susimąstyti - ar įmanoma, kad du kartu esantys žmonės pajustų absoliučią meilę vienam?

Anksčiau aš buvau dar tvirtesnė šiuo atžvilgiu. Metams bėgant tapau lankstesnė, bet iki šiol sunkiai suprantu detalų vaiko rinkimąsi ir ypač iš nuotraukų - dabar skaitau ir klausiu jūsų - ar dabar siunčia vaiko nuotraukas? Aš tai sau ir savo vyrui buvau pasakius: kai laukėme savo vaiko, nežinojome nieko. Tada abu mes sutarėme dėl to nežinojimo ir įvaikinimo atveju. Aš labiau norėjau mergaitės, o likimas dovanojo sūnų. Aišku, kad sunkios vaiko sveikatos problemos mums nebuvo priimtinos, nesame šventieji, tačiau lytis, išvaizda - tikrai buvo paskiausi dalykai! Mūsų sūnus yra visiškai nepanašus į mus. Ir tai visiškai netrukdo. Tai net nežinau - ko galima ieškoti nuotraukoje?


Visai ramiai. Kartą teko tai padaryti, nes vaikas turėjo problemų. Su didele širdgėla ir atvirai žvelgdama į akis tam, kam tai sakiau, aš ir pasakiau: "mes nesame tokie stiprūs ir bijome problemų, dar norėtume pagalvoti". Bet tai nebuvo vaiko grožio problemos.



Na, beveik identiškai buvo ir mums - vaikų sąrašas buvo - penki. Ir beveik jokių detalių. Visiškai neaišku, kodėl motina atsisakė mūsiškio, jos motyvai buvo sunkiai protu suvokiami. Kai ką man pasistengė papasakot paslaugios ligoninės darbuotojos , nes aš atsiguliau pas vaiką į ligoninę porai dienų - taip buvo galima, norėjau adaptuotis, vaikutis buvo mažas, o ko man neatsigulus ir nepamiegojus ligoninėje porą naktų?

Labas, Paragintoji,
aš šiek tiek norė2iau paprieštarauti. Iš nuotraukos, manyčiau, tikrai nieko negalima spręsti ir svarbiausia įvertinti ligų aprašus (susidorosi, ar ne ). Man atrodo, kad labai svarbu ir pabendravimas su vaiku: "limpa" ar "nelimpa". Priežastys gali būti įvairios (dažniausiai kompleksas) ir abipusės to "lipimo", bet "nelipimas" apsunkina adaptaciją, o "lipimas" gerokai padeda. Bent man taip buvo.

Mes iki savo berniuko atsisakėm dviejų vaikučių, vieno dėl alkoholinio vaisiaus sindromo, o kito del hepatito b ir c, o apie savo dabartinį sūnelį žinojom, kad sveikatos būklė gera, nematėm nuotraukos, susipirkom reikiamus daiktus ir nuvažiavom pas jį. Lipo jis abiems, vienam gal daugiau kitam kiek gal kiek mažiau, bet viskas su laiku ateina.

sveikutes. ačiū,Paragintoji, už jūsų nuomonę. žinoma , kiek mamų , tiek nuomonių ir tiesų. kadangi tema ši apie abejones įvaikinant, aš būtent man kilusias "baimes" ir "abejones" ir parašiau. žinoma foto nieko nepakeis, neišpūskim iš to burbulo, moteriškas cekaunumas , nekantrumas ir ,aišku, smagu įėjus į grupę pilną vaikų, atpažint tą savo. čia ,aaišku, kiekvienai savo. ir tikrai yra skirtumas ,kai tu veikiniesi , nes negali ar nenori savo bio, ir kai tu turi būrį vaikinukų ir randi širdy meilės ir noro užaugint ir dukrytę. tiktrai skirtingi motyvai, bet mus vienija vienas : mes norim ir galim mylėt svetimą vaiką. savo vaiką. dėl vyrų ? o kuris jau čia šokinėja , kaip moterytė, lakstydamas pirkdamas kraitelę ir panašiai... bent MB tai santūriai, bet tvirtai yra pareiškęs savo nuomonę, kad mes norime dukrytės, ir pajėgsime ją globot (ar pamilt). juk ir su savo BIO vaikais, jie gi nepajunta tos meilės taip gret,kaip mes, jau mylime vos užsimezgusią gyvybę, o vyrai ilgai čiupinėja, kol supranta ,pajunta tokią meilę. man rodos jų meilė moteriai labai gerai matoma (jei ją myli) , o vaikams meilę jie auginasi visą gyvenimą. žinoma čia ,mano nuomonė, ir čia ne taisyklės . Yra išimčių. man tokios vyro nuomonės daugiau nei gana. ir tie kursai, kuriuose jie kantriai sėdi, juk galėtų su draugais alų gert ar pan...ar tai nėra įrodymas,kad jie tam pasiryžę?? argi reikia,kad jie sedėtų Supermamose ir čia aiškintų apie savo troškimą įsivaikint mergaitę, nes jo vyresnė žmona jau nepagimdys jam bio dukros. aš to nesuprasčiau.ir esu dėlkinga už tokį palaikymą , kokį jis rodo man. ačiū už Jūsų nuomonę. čia tik manoji. jei kažkam netinka, nebūtina ieškot vienos tiesos, nes jos nėra. vilma

vilmandra, nemanau, kad motyvai vaikinantis yra skirtingi šeimų turinčių bio ir ne. Sakyčiau kiek šeimų, tiek tų ir motyvų ir visiškai nesvarbu ar yra bio ar ne. Vieni vaikinasi, nes nori SAVO, kas man keistai skamba, vis tas mūsų savininkiškumas, antri vaikinasi, nes nori padėti vaikui, treti, nes nori konkrečios lyties ir pan., o yra ir tokių, kurie tam ryžtasi, nes yra įsipareigoję prieš Dievą, žinau tokią šeimą. Esminį skirtumą regiu tik tame, kad Jums bus ženkliai sunkiau, tarkim, nei man, nes šeimoje dar auga trys bio vaikai. Aš pati tik po 5 mėn. jau pradedu kitaip žiūrėti į vaikus, jau jaučiu šiokį tokį džiaugsmą, jau manęs vaikai neerzina ant kiekvieno kampo, jau grįžta mano titaninė kantrybė, jau nerėkiu dėl kiekvieno nieko, o tariuosi ir pavyksta nenoriu net gręžtis atgal ir prisiminti visko, nes buvo žiauriai sunku ir dažnai žiūriu į vaikus ir atsiprašau jų už tai, kad jie irgi turėjo išgyventi tuos visus blogumus.
kas dėl nuotraukų, tai nežinau, man jos buvo reikalingos tik tam, kad pažiūrėti ar nėra alkoholinio vaisiaus sindromo, nes gydytojai man buvo sakę, kad realiai jis matomas išoriškai iš akių, nosies, lūpų ir kai pamačiau vaikų foto, tai tik atsidusau iš palengvėjimo, kad nereikės atsisakyti. Kai nuvažiavom pas vaikus, tai nuotraukoje matytas vaizdas visiškai nepadėjo mums atskirti savų iš krūvos, nes visi jie ten trumpai kirpti ir panašūs. Žodžiu, sėkmės Jums visokeriopos.

vadinasi vėl buvo kas nors iš viešnagės gimtuosiuose namuose parsivežęs utėlių. Tada visus nukerpa trumpai, paskui vėl po truputį augina plaukučius.
Beje TIE globos namai, kad kaip neįtikėtinai skamba turi savo kirpėją. ir dėl to, kad "turi", ir dėl to, kad vaikai atrodo kaip su peiliu pjautais plaukais.

labas. Šeimos kaklas, žinokit aš tikiu kad JAU turiu jūsų titaninę kantrybę. patikėkit 3 bernai išaukėja ir užgrūdina mamą. todėl absoliučiai nebijau nei bemiegių naktų, nei kaprizų, nei ligų... visa tai įveiksime. ačiū JUms už nuomonę ir psichologinį palaikymą. bet lieku prie savęs, kad foto norėčiau matyt , skaitydama apie vaiką. Linkiu visoms sekmės ir dėkinga už bendravimą.

dėl nuotraukos tebūnie taip, bet kalbant apie kantrybę visiškai neturiu minty bemieges naktis, ligas ar kaprizus. Nepamirškite iš kur vaikas ateis. Kai aš laukiau savo vaikų, daug čia kas man piešė visą pradžią juodom spalvom, bet tokiom abstrakčiom frazėm, kurios man nekėlė baimės. Bet sakiau ir sakysiu, kad adaptacija, tai juodas reikalas ir apie tai reikia daug kalbėti, dalintis patirtimi, nes kai tai išgyveni atrodo, kad tik su tavimi viena taip vyksta,bet mūsuose kažkaip privengiama atvirai kalbėti. Tai yra psichologiniai dalykai ir nemanau, kad tam galima pasiruošti, bet tai reikia išgyventi. Vat tame aš Jums stiprybės linkiu. Bus sunku Jūsų vaikams, Jūsų vyrui, bet Jums bus sunkiausia, nes turėsite dirbti ne tik su savimi, bet dar ir savo vaikais. Kėlimaisi naktį, ligos ar kaprizai, tai yra tik saldainiai.

na va ...ir dar kartą abstrakčiai