Ar abejojote prieš įvaikinant?

aaa... pasėdėjimas ramybėje kažkur pas mumi yra susierzinimo būdas. būtų toks pasipriešinimas, kad ohoho... man savo nervų pasidarytų gaila. ir kaimynų ausų.
pas mumi kiek geriau, kad viakas pradeda suvokti laikrodį. reiškias taip. pareinam namo, reikia nusiauti batukus ant suoliuko prie durų ir nusivilkti striukę. aš tai atlieku greitai, Vanesa- pagal nuotaiką. jeigu nuotaika, tai ir nusiauna, ir persirengia. jeigu ne nuotaika - sėdi ant suoliuko ir nusiaudinėja. kiek tik nori laiko. nuo kilimėlio nulipti negalima , su batukais lakstyti negalima Kartais būna kad batų avimosi procesas užtrunka pusvalandį. su irzlumo prepuoliais. Tokiu atveju aš einu prie savų darbų, būna, kad ir vakarienę spėju paruošti o tu, jeigu patinka - sėdėk. tai yra - ne "sėdėk, nes aš liepiau", bet sėdėk kol nori, kol norėsi nusiauti batukus. Reikia persirengti - išsiaiškinam vos ne kas antra diena - reikia. persirenginėk. Jeigu ilgai persirenginėja, perspėju, kad aš žiūriu į laikrodį kiek laiko aš tavęs laukiu, tiek laiko ir tu lauksi - banano, filmuko, pasakos... žodžiu to, ko labai labai nori... yra laukusi po pusę valandos. po to procesas paprastai paspartėja. kuriam laikui. buvo, kad pasakos nesulaukė, nes jau buvo garsinis signalas, kad reikia išjungti šviesą.

jo,jus cia tvarkingai elgiates,matai man sunkiau,nes as su dviem negaliu labai skaiciuoti laiko,tik speju suktis. igriuna is darzelio i namus kaip viesulas :nusirengti,siusioti,rankas plauti...taip,geriausia drausme saldumynu apribojimas,bet musu mazoji klauso tik tada jei esi"virsesnis".aukletoja jau irgi pasakojo,kad ir taip ,ir siap praso,kad ji ka nors padarytu...,bet tik griesciau pasakius ji apskritai atsisuka.
jei vyriausia dukra ka liepia,tai demesio nekreipia.
namuose as irgi taikau"laiko"bausme,bet zinai darze taip neiseina.
su skaiste pas mus viskas gerai,ji ir zaislus pati pasisiulo sutvarkyti/dabar pvz.nusprende savo stalcius susitvarkyti,tai viska kuopai/,pati nusirengia,nusiprausia...viena problema,kad negali uzmigti,vakare vargstam,darzelyje irgi sugeba pabegioti miego metu.aisku dar sese prizadina.ji ne pagal metus suaugusi ,sugeba pasirupinti savimi ir sese.
...keista,kad mergaites tarpusavyje visiskai nemoka zaisti ir moka "gudrybiu"kaip gauti sau naudos.va tas mane laaabai stebina!
garsinis signalas-nieko nereiskia,nes jei nesedziu pas jas kambaryje,tai uzejusi po kiek laiko galiu rasti meja ant rasomojo stalo,ar skaiste,ar kazkas panasaus,net po valandos jos dar ne miega,tai turiu sedeti pas jas kambaryje arba tiesiog guldau atskiruose kambariuose. pavargstu,dabar galiu suprasti ir savo mama,mes trys sesutes augom...

Garsinis signalas - mano telefono žadintuvas. Tuo metu jau mes būname lovoje, skaitome arba dainuojame. bet suskamba vakarinis žadintuvas ir šviesa išjungta. Dar paguliu šalia, kad užmigtų. viena nemiega anei kaip lyg lyg buvo pradėjusi.. bet po senelio laidotuvių turi kažkokį siaubą.
Apie viršenybę - man irgi toks įspūdis, kad ir "grupėje", ir darželyje auklėtojos rėkia smarkiai ant vaikų. nes pakėlus balsą staigiai atsiranda visi reikiami įgūdžiai - atsiranda mašinoje diržo sagtis, atsiranda kojinės ir pan. Bet man nepriimtina toks bendravimas. Rėkimas ant lėlių buvo išnykęs kai nelankė darželio, dabar vėl

galvojau,kad tavo zodis"isjungti sviesa"ir yra garsinis signalas.
mes tai nusiprause paskaitome,tada gulames ir as jau einu nusiprausti/palieku jas aprimti/,o paskui griztu ir tada pasedziu ant lovytes,palaikau uz rankuciu,laukiu kol meja uzmigs.tiesiog ar bunu,ar nebunu pas jas,jos vistiek tam tikra laika migdosi...

skaiciau sia tema, bet kazkaip neradau kad kam butu kilusios tokios abejones kaip man. Kol neturejau savo vaikucio buvau tikrai kad noriu auginti ir savo ir kazkieno palikta. Kai tik pagimdziau savo, buvau dar labiau tikrai kad daugiau gimdyt nenoriu. Bet dabar kaip matau kai jis auga, kaip matau koks svarbus sis periodas pradedu abejoti - juk kai isivaikini dazniausia sis svarbiausias periodas buna uzleistas, niekas su tuo kudikeliu nebenrauja taigi turbut turi nemazai psichologiniu problemu. Kitas svarbus klausimas - genetines ir paveldimos ligos... jeigu apie ivaikinamo vaiko tevus kazka dar zinai, tai vargu ar zinosi apie tevu tevus, brolius ir pan... Kaip ir noretusi kazkam laimes suteikti, bet nesinoretu vaikui uzaugus isgirsti tai ka isgirdo viena pazistama "as taves neprasau manes ivaikinti, taip kad dabar man nenurodinek ka daryti"...

Ką aš galiu pasakyt- dar anksti Jums įvaikinti...

...mano sesuo paauglysteje yra pasakius mamai:as taves neprasiau,kad mane pagimdytum!
ir pasakys,oi ka mes dar isgirsim per barnius,bet augini ne del "baimiu",tikiesi,kad praejus tam brendimo laikotarpiui,jos taps puikiomis mamomis,dirbs megstama darba/arba bent jau dirbs/ ir dar laaaabai del daug ko,jas augini...

o abejoniu - buvo,tiesiog jos visos praeityje ir matyt nepasirode svarios
Papildyta:

tai cia pasigyriau,kad su skaiste jokiu problemu...nezinau net ka ir daryti,paguldau miegoti,isjungiu sviesa,o ji vis sugalvoja pabegioti,dar kiek pazaisti...vakar pasakiau,kad jei taip elgsis vel,tai neis i kiema...nepadejo,o kai palikom namie,tai mb sake,kad zviege /kaip tu sakai/ ir spardesi is nervu gal daugiau kaip puse valandos.
turiu pasakyti,kad esu sunerimus,nes jau keleta kartu buvo toookia reakcija.cia per paskutinias kelias dienas.
vyriausia dukra su drauge isvaziavo i miesta-uzsimane ir mazosios,bet sakau,kad mes nevaziuosim...vel isterija...aprimo,kai tetis pasake,kad gali susiruosti ir pati viena vaziuoti i miesta. suveike,kaip vaistai...

tai as ir nesiruosiu nei rytoj nei poryt... reikia kad pirmas ugteletu bent biski. bet kadangi apie tai pagalvoju ir pamastau, tai ir domiuosi kaip buvo sprendziami panasus iskile klausimai. manau kad retas atvejis kai zmogus pagalvoja, kita diena nueina ir pradeda popierius tvarkytis. Dazniausia nuo minties iki apsisprendimo yra gana ilgas kelias, kuriame ir pasitaiko va tokiu abejoniu... ir issklaidyti jas gali tik tie, kas jau turi patirties... todel cia ir parasiau.

na, mes su vyru lyg apsisprendėm įsivaikinti. Mintis apie įvaikinimą gal dešimtmetį mano galvoje, po to, kai teko bendrauti su vaikų namų auklėtiniais. Laimė, turiu auksinį vyrą su didelia širdimi, kuris labai lakoniškai atsakė į mano užduotą klausimą ką jis galvoja apie įvaikinimą, atsakymas buvo:"apie tokius dalykus galvoju tik teigiamai". Abejonių lyg ir jokių, tik gal šiokių tokių baimių dėl vaikelio sveikatos, dėl aplinkinių reakcijos, nors pasiskaičius čia forume istorijų, tai kažkaip eilinį kartą įsitikinu, kad meilė, viltis ir kantrybė visagalės ir visokios sveikatos bėdelės įmanomos. Dėl aplinkinių reakcijos, tai apie tai žino tik keletas artimų draugų, kurie net labai palaiko, o visi kiti sužinos post factum, kaip ir daug ką iš mūsų gyvenimo Mane tik neramina keistas jausmas, ar normalu, kad sveika moteris, kuri gali susilaukti savų vaikų nejaučia didelio poreikio, kad vaikas būtų biologinis. Čia aš kalbu apie save. Pagalvoju, kad aš noriu vaiko/ų, o ar tai bus įvaikintas ar mano išnešiotas man nėra taip svarbu. Man vyras paaiškino viską labai paprastai. Kadangi turime šunelį paėmę iš globos namų, tai buvo vaizdinis pvz. Sako, tai, kad mūsų šunėkas ne 1000 kainavo, o smirdintis, pasigavęs šunidžių kosulį ir murzinas nuo būdos buvo paimtas sumažina mūsų meilę jam? Mes juk be jos negalėtume dabar. Tai turbūt panašiai ir su įvaikintu vaiku ir tas noras žutbūt turėti savo bio vaiką tėra mūsų ego patenkinimas. Ir bendrai manau, kad dauguma mūsų visų baimių tėra susijusios su stereotipiniu mąstymu, baimėmis dėl aplinkinių reakcijos ir pan. dalykų. Aš irgi jau šiandien galiu pasakyti kaip reaguos mano mama, o ypač 7 metais vyresnė sesuo: kam jums to reikia, ką negalite susilaukti savo vaikų, gyventumėte sau savo malonumui ir vargo nematytumėte ir pan.

As nesiojau sita minti ivaikinti vaika gal nuo 18 metu, buvau lankiusi vaiku namus, zaidem, ir taip liko kad noriu tureti vaika ypac is ten. Kai istekejau, su vyru nesusilaukem savu metus, po visu tikrinimu praejo dar puse metu. Ir as ir vyras sveiki. Taip as jam ir daviau pasiulyma toki, kad ivaikinti, pradejau pasakoti apie situs vaikucius, straipsnius rodziau visokius. Taip ir apsisprendem, nors vyras vis sakydavo dar palaukiam...
O dabar didesnes meiles, silumos nezinau kam galiu dar duoti, jeigu ne mano suneliui kuris ivaikintas. Ir man tikrai nera svarbu ar jis mano biologinis, ar ne. Jeigu sulauksime savuju irgi nieko blogo, jeigu ne tai po kazkiek metu dar noresime...
O vyras irgi prisipazino, kad bijojo ne vaika, o ka sakys kiti zmones.
Tai jeigu tvirtai apsisprendet nedelskite, nes vaikeli teks ilgai laukti...

Paskaiciau Jusu mintis ir pasidare aiskiau ir lengviau, kad ne vienai man kyla abejones, nors prie ivaikinimo minties griztu ir griztu visa laika. Dabar jau turiu savo biologine dukryte, bet mintis vis dar kirba. Abejoju kaip ir visos turbut del sveikatos, del problemu auginant ir pan. Bet suprantu, kad sunkumu bus ir juos jau visus apmasciau, kuo toliau tuo daugiau argumentu UZ. Vyras irgi pritaria
Gal kuri pasidalins patirtim, kaip Jusu biologiniai vaikai sutare su ivaikintais. Ar nebuvo "nesk atgal is kur paemei" ar pan..

buvo "vezk ji atgal" manau gal dar bus...
pirma karta kaip peiliu per sirdi, net a[siverkiau, o po to nusiraminau - as suprantu vaikus, kad jie pavydi demesio , meiles, ir t.t. as stengiuosi buti demesinga po lygiai visiems, bet jie turi suprasti mane - ta prasme tevus - mes su vyru apsisprendem ir taskas. aisku buna visiokiu situaciju ir kartais ta neapykant buna labai stipri (kalbu ne apie save bet bendraja prasme), bet kolkas pas mus buna tokiu situaciju - pvz "suvalge mano saldaini ar paeme mano zaisla"- cia buna ir pagimdytiems , tik tada nesako "nesk ji atgal" bet tiesiog "AAA, jis man atsibodo".