QUOTE(Karusia @ 2009 12 21, 02:47)
Mano didžiausia baimė dabar - kad su mano vaiku kažkas ne taip.... suprantu jos didelius stresus, bet bijau, kad dabartinis jos elgesys - ne stresų išraiška.
as ir galvojau,kad kazkas tavo laiskuose"jauciasi".tarytum pyktis,tarytum nerimas...
gal vistik stresai kalti?zinai,Karusia,man su vyresniaja irgi sunkiau bendrauti,as tikriausiai primirsau,kad ji vis tik dar labai maza,nors ir vyresne...
kol gulejom su maza ligonineje,tai tetis vis siunte filmukus , leido vyresnelei daryti vos ne ka nori...tai as tuose filmukuose pamaciau visai kita vaika!ji siaute,soko,dainavo,
o prie manes ji kazkokia susikauscius,vis:nemoku,man geda.
as jos nepeikiu,bet tikriausiai per mazai giriu...gal daugiau mazajai skiriu demesio,va ir rezultatas.dabar turiu vis sau"priminti",kad ir nors uz maza apsisukima ar pasokima -pagirti!
sunku rasti ta teisinga kelia!pradzioje mazoji buvo kaip laukinuke,tai atrode,kad tik daugiau nesiosiu,myliuosiu,kad ji pagaliau atsils ir neis per visu rankas...viena nakti atsinesiau ja i musu lova /labai blaskesi/,ji per miegus vis pasaukdavo:mama!
glaudziau ja prie saves ir vos neblioviau is laimes.
...bet ji dar vistiek myli aukletoja,jovita ir t.t.
O dabar matau - kad visai be reikalo - nė už ką jos nekeisčiau, tai buvo geriausias sprendimas (o tiksliau - VTATo parinkimas 
), bet kai sėdi kabinete, matai, kokia aprašyta sveikatos būklė (1 m 2 mėn. vaikas - nevaikšto, įgimta širdies yda, TBC ir dar visokio briedo), kai vaikų namuose paskaitai gyvenimo istoriją tai man asmeniškai buvo šokas... Mes buvome jau antra šeima, kuriai ją pasiūlė, pirmoji atsisakė. Žodžiu, protu galvojant, norėjosi sakyti "ne", lauksim kito pasiūlymo. Tačiau paklausėm širdies ir ką - sveikatos problemos per kelis mėnesius išsisprendė, visai be reiklao baiminomės, turim puikiausią ir geriausią dukrytę 
Žodžiu, noriu visus padrąsinti 
