ieško "nesužeisto". tikisi tokį gauti iš trečiųjų šalių ar LT. man tai asocijuojasi su kokybės paieškom. esu įsitikinus, kad nebūna "nesužeistų" ir įvaikinimas ar globa neturėtų būti orientuotas į lengviausių, pageidautina visiškai nesužalotų, vaikų paiešką, nes ne patirties aprašymas viską nulemia, pvz. lytinį smurtą patyręs mažametis nebūtinai bus prastesnis, netinkamas įvaikinimui.
mano pačios aplinkoj yra du atvejai, kai įsivaikino "nesužalotus kūdikius" ir nusivylė. bet problema, mano akimis, ten tikrai ne vaikuose ir ne jų kilmėj, o požiūryje, kad iš įvaikinto vaiko gali drįsti reikalaut "kokybės":
1. įsivaikino vienišos žuvusios moters mergytę. o iš jos, o košmare, nieko nesigavo: kad ir kiek bandė įtėviai ją padaryt "normaliu" žmogumi, ji vis tiek nebaigė mokslų. (ironizuoju, jeigu ką)
2. įsivaikino ne alkoholikės, o šiaip vienišos nelaimingos paliktos 10mėn sūnų. iš to vaikelio išaugo sunkus vaikas, sunkus paauglys. žolė, vagystės, bėgimai iš pamokų. dori įtėviai tampė po psichologus, psichiatrus, dauguma rasdavo hiperaktyvumą, vienas vaiko depresiją.
Abiem atvejais šeimoj, giminėj, aplinkoj girdima išvada:"na ir genai! kokia prigimtis, mes tam vaikus tiek davėm, o jis šitaip...."
Man tai atrodo žiauru, kad žmonės įsivaikino nesuprasdami, kokia tai rimta ir sudėtinga situacija, kad 10mėn kūdikis jau yra su didžiuliu netekties bagažu, kad tai nėra tik miela graži lėlytė 10mėn ramiai pralaukusi savo naujų tėvelių lovytėj. kad viskas, kas patirta net ir motinos įsčiose, gali turėti ir greičiausiai viena ar kita forma turės atgarsį ateityje.
ir tie, kas nori įsivaikinti, turi suprasti, kad nesužeistų NE-BŪ-NA.o šiaip labai gerai, kad žmonės abejoja. vadinasi, mąsto