Ar abejojote prieš įvaikinant?

#1
Labas visoms mamytėms smile.gif

Smalsu pasidarė, kas gi dažniausiai neramina, kai pradedate galvoti apie įvaikinimą. Prisiminkite save, kai tik pirmą kartą pagalvojote apie tai jog reikėtų įsivaikinti ar pasiimti globoti vaikutį, dėl ko širdelė virpėjo ir kaip su tuo susidorojote, kas nuramino?

Mes su vyru pamąstėm apie įvaikinimą. Tikriausiai labiausiai neramu dėl didžiulės atsakomybės, kažkaip baisu, nes įsipareigojimas visam gyvenimui ir norisi, kad to vaikelio gyvenimas būtų kuo geresnis, bet gyvenime visko pasitaiko ir negali už save kartais atsakyti, ta prasme nežinai kas gyvenime nutiks, o čia pasiimi auginti vaikutį ir .... Žodžiu, tikiuosi supratot smile.gif

Taigi, o kas jus labiausiai neramina/neramino?
Atsakyti
#2
QUOTE(MrsRAT @ 2009 12 10, 16:17)
Labas visoms mamytėms smile.gif

Smalsu pasidarė, kas gi dažniausiai neramina, kai pradedate galvoti apie įvaikinimą. Prisiminkite save, kai tik pirmą kartą pagalvojote apie tai jog reikėtų įsivaikinti ar pasiimti globoti vaikutį, dėl ko širdelė virpėjo ir kaip su tuo susidorojote, kas nuramino?

Mes su vyru pamąstėm apie įvaikinimą. Tikriausiai labiausiai neramu dėl didžiulės atsakomybės, kažkaip baisu, nes įsipareigojimas visam gyvenimui ir norisi, kad to vaikelio gyvenimas būtų kuo geresnis, bet gyvenime visko pasitaiko ir negali už save kartais atsakyti, ta prasme nežinai kas gyvenime nutiks, o čia pasiimi auginti vaikutį ir .... Žodžiu, tikiuosi supratot smile.gif

Taigi, o kas jus labiausiai neramina/neramino?

na galiu pasakyt iš kitos šiek tiek pozicijos, bet jei vaikus ir gimdai planuotai ir atsakingai mintys tokios pačios... tai kas belieka ... negimdyt g.gif ... nesivaikint g.gif
.
Atsakyti
#3
Gink Dieve nesakau taip, bet skaičiau mintį, "Jei abejoji, jei dvejoji, jei nesi VISIŠKAI tikra - nesivaikink". Bet KAIP būti užtikrintai, gi tai svarbus labai svarbus sprendimas gyvenime. Ir įdomu, negi visos vaikinotės be lašelio abejonės?
Atsakyti
#4
QUOTE(MrsRAT @ 2009 12 10, 17:17)
Labas visoms mamytėms smile.gif

Smalsu pasidarė, kas gi dažniausiai neramina, kai pradedate galvoti apie įvaikinimą. Prisiminkite save, kai tik pirmą kartą pagalvojote apie tai jog reikėtų įsivaikinti ar pasiimti globoti vaikutį, dėl ko širdelė virpėjo ir kaip su tuo susidorojote, kas nuramino?

Mes su vyru pamąstėm apie įvaikinimą. Tikriausiai labiausiai neramu dėl didžiulės atsakomybės, kažkaip baisu, nes įsipareigojimas visam gyvenimui ir norisi, kad to vaikelio gyvenimas būtų kuo geresnis, bet gyvenime visko pasitaiko ir negali už save kartais atsakyti, ta prasme nežinai kas gyvenime nutiks, o čia pasiimi auginti vaikutį ir .... Žodžiu, tikiuosi supratot smile.gif

Taigi, o kas jus labiausiai neramina/neramino?

O man atrodo, kad reikėtų jums palaukti, kol nebebus tokiu klausimu. Kol kils tik klausimai - o kaip ir kur tai daryti ir kaip galima greiciau wink.gif. Nes paemus atgal kelio nebebus. Man atrodo jus esat pirminiam etape - palaukit apsisprendimo. Man gal per 2 metus apsisprendimas atejo.
Atsakyti
#5
tai aš suprantu, aiškinuos, klausinėju, skaitinėju, nemanau kad apsisprendimas nei iš šio nei iš to ateis smile.gif ieškau jo smile.gif
Atsakyti
#6
QUOTE(MrsRAT @ 2009 12 10, 20:52)
tai aš suprantu, aiškinuos, klausinėju, skaitinėju, nemanau kad apsisprendimas nei iš šio nei iš to ateis smile.gif ieškau jo smile.gif

kaip kam - man sprendimas atejo is karto, po to, kai gera pusmeti apie tai net nepagalvodavau, o jei ir pagalvodavau, tai labai retai. nezinau kaip kitiems. jei ieskai - skaityk, galvok. sprendimas yra tik tavyje wink.gif
Atsakyti
#7
Bravo. Be ironijos. Aš labai Jus palaikau. Manau, kad abejoti, nerimauti, bijoti ir jausti visus kitus žmogiškuosius jausmus yra normalu. esu 100 proc įsitikinusi, kad juos jaučia ar jautė visi, kurie susidūrė su šiuo klausimu, tik ar įsileido į sąmonę tuos jausmus, kitas klausimas. Manau, kad abejojimas atveria kelią svarstymams, supratimui, kad gali būti ne tik nuostabiai gražu įsivaikinti, bet kad tai gali būti ir labai sunku. Įsivaikinti visiškai neabejojant, nenerimaujant, - va tai manau yra klaida.
Aš pati labai daug galvoju apie įsivaikinimą.Iš pradžių idealizavau būsimą motinystę. Po truputį įsileidau ir kitokius jausmus. Abejojau, svarsčiau, įkalbinėjau vyrą, kalbėjom apie mūsų baimes - visa tai kažkaip subrandino kitokį įsivaikinimo paveiklsą: žinau, ir baisoka dėl to, kad gali būti sunku, bet kartu žinau, kad labai to noriu, žinau kad mano vyras bijo, bet jau žinau, kad mes pabandysim tai padaryti. Ir pagaliau: mes galėtumėm būti PAKANKAMAI geri tėvai.
Atsakyti
#8
situacija tokia, kad nėra galimybės žmoniškai pamąstyti ar paabejoti: toks spaudimas iš visų pusių, kad jei bent sekundei dabar suabejočiau, tai nupūstų mane kaip vabaliuką. Todėl tenka į daug ką užsimerkti ir eiti kaip tankui: žinau tikslą ir pats renkuos kaip jo siekti.
Atsakyti
#9
QUOTE(MrsRAT @ 2009 12 10, 20:44)
Ir įdomu, negi visos vaikinotės be lašelio abejonės?


Aš abejonių neturėjau jokių smile.gif
Atsakyti
#10

As irgi esu apsisprendimo kelyje, mastymo, minciu deliojimo kelyje.
Kiekvienas zmogus kaip gyva ir mastanti butybe apie bet koki savo gyvenimo veiksma galvoja, tai normalu, kad galvojam ir apie ivaikinima, ivairias situacijas, galimas problemas, sunkumus, dziaugsmus ir t.t. 4u.gif
Mano galveleje siuo periodu tokios mintys g.gif :
Ar glausdama vaikeli prie saves nelys i galva mintys, kad tai ne mano kunas ir kraujas ir ar tai netrukdytu jo myleti taip kaip noreciau.... g.gif Kitiems gal tai visai nereikalinga mintis, bet pvz as neturiu nei broliu, nei seseru, salia niekada neaugo koks nors mazas giminaitis, su kuriuo labai bendrauciau, nelabai moku bendrauti su vaikais, nes neturiu tam esementarios patirties. O sutiktu draugu, kaimynu, pazystamu ar nepazystamu vaiku niekad nelendu ju kalbinti, cackinti ir pan. Esu santuri vaiku klausimu... Taciau jauciu, kad su savo butu visai kitaip...
Taip pat sukirba mintis del MB poziurio.... jis nesipriesina tai minciai apie vaikelio paemima, taciau juk nebuna namu be dumu. Pagalvoju, ar uzslinkus kokioms nenuotaikoms ar pan nesakys, kad norejai, tai ir rupinkis pati vaiku.... Del to susimastau, nes vistis as esu iniciatore tuo klausimu.
Atsakyti
#11
Labai abejojau, draskė tie patys klausimai, t.y visi, kuriuos užduodate. Be psichologinių klausimų yra dar sveikatos klausimas kėlė abejonių. Dar buvo abejonė, ar tiems vaikams aš tinkama (pries manuosius buvo siūlomi dar vieni ir juos iš panosės įvaikino). Truputį baugino artimųjų (tėvos, sesės, brolio) abejonės.
Nuo momento, kai nutarėm, kad norim įsivaikinti su vyru ėjom link to mažais atsargiais žingsneliais, kliūdami už abejonių, į kurias sau atsakydavo – vistiek norim.
Paskutinį tašką padėjo apsilankymas šeimoje auginančioje 5 įvaikintus vaikus.
Tėtis paklausė mažųjų (8-12 m.): kodėl reikia vaikus imti iš vaikų namų, pasakykit dėdei ir tetai. Atsakymai: vaikams reikia mamytės ir tėvelio, vaikams reikia, kad juos mylėtų, vaikams reikia, kad vakare paglostytų ir pasaką pasektū ir t.t....
Tada tėtis uždavė antrą klausimą: dabar pasakykit, kodėl vaikų nereikėtų imti iš vaikų namų. Atsakymas: tyla. Tėtis pasisuko į mus ir: na matot, priežasčių neimti vaikų iš vaikų namų nėra.
Tai tapo paskutine emocijų kruopelyte. Nusprendėme – susitvarkysime ir...
puse metų buvo l. sunku (adaptacinis laikotarpis: staiga tapome tėveliais, iki tol net neįsivaizdavę, kas tas yr). Dabar nuostabiai gera. Pamažu viskas iš didelių bangavimų sugulė į ramias tolygias vėžes. Važiuojam, akmenukų būna, bet kaip kitaip....
Atsakyti
#12
QUOTE(Sunute @ 2009 12 11, 13:59)
Labai abejojau, draskė tie patys klausimai, t.y visi, kuriuos užduodate. Be psichologinių klausimų yra dar sveikatos klausimas kėlė abejonių. Dar buvo abejonė, ar tiems vaikams aš tinkama (pries manuosius buvo siūlomi dar vieni ir juos iš panosės įvaikino). Truputį baugino artimųjų (tėvos, sesės, brolio) abejonės.




O daug kas atkalbinėjo? Mes kažkaip net nelabai norim su pažystamais tartis, šnekėtis, nes atrodo, kad atkalbinės, sakys, kam jums to reikia. O aš noriu susivokti savy, nes svetimo žmogaus žodžiai, nešališki, jis vertina visai kitaio, nei vertintu tėvai, draugai.
Atsakyti