Negalinčios tureti vaikų

Ir as ilgai buvau viena is jusu.Ilgus 10 metu laukiau stebuklo, laksciau pas gydytojus, tyremes su vyru, dariau 5 inseminacijas....ir vis sulaukdavau mmmm. Pagaliau netiketai pastojau ir 12 savaiciu persileidau. Baisiai sunkiai isgyvenau tai....Paskui skyrybos irgi begalo skausmingos. Bat stai praejus lygiai metams po persileidimo pastojau. Siandien auginu du mielus pametinukus Linkiu visoms jums susilaukti vaikuciu , is visos sirdies to linkiu, nes iki kraujo gerai zinau ka reiskia noreti ir netureti....

Kaip skaudu.... Labai pazistamas skausmas, gal todel ir nusprendziau paskaitineti. Tarsi vel mane grazino i praeiti. Istekejau uz puikaus zmogaus, buvau labai laiminga. Negalvojome apie vaikus, dar buvome neatsidziauge viens kitu. Po to mano gera drauge pastojo. Nusprendem, gal jau ir mums laikas..Prabego 1metai, 2,3...Jau puolem i panika.Skaudziausi buvo klausimai, i kuriuos atsakymai buvo 'dar nelaikas mums'.Bet buvo skaudziausia, kai geriausia drauge pasikviete i savo gimtadieni, sedejo kaip pabuciuota su sypsena veide ir kartojo, kad jai gripas..O netrukus atejo mano gimtadienis ir tada ji pareiske su palaima veide, kad ji jau 3men nescia Praverkiau nakti, ne del to, kad ji laiminga, as ne toks zmogus, bet vis kilo klausimas, kodel mums...Uz ka?Dariausi 3 inserminacijas, nieko.Baisiausia kai ateina ta diena ir suzinai kad nenescia, einu i darba ryte ir per asaras kelio nematau... O vyro kancia dar labiau sirdi drasko...Sumastem, kad pats laikas dirbtinam..Neprireike..Atejau ryte i darba ir taip negera pasidare...Jausmas buvo toks stiprus, kad ta pacia minute nubegau nusipirkti testo.Ir...teigiamas!Nepatikejau, darbe primelavau,kad negera ir islekiau pas gydytojus kraujo testa daryt.Ir tai tik dar karta patvirtino....Maniau, kad zeme is po koju slysta...Labai verkiau is dziaugsmo..O kai paskambinau vyrui,jis buvo darbe. Tai sake atsistojo prie palanges ir apsiverke...Tai pro sali eidami zmones klause ar viskas gerai...Dabar auga pucas, kuriam jau pusantru metu..
Nepraraskit vilties.Laime ateina, kai jos maziausiai tikiesi...

Ilgas vaikelio laukimas - didziulis ir skaudus gyvenimo isbandymas. Esu isitikinusi, kad kiekvienas didelis skausmas ateina i musu gyvenima ne tam, kad mus sugniuzdyt, bet kad ismoktume kazkokia pamoka, kad igytume kazkokios patirties ir islaike, isgyvene ta baisu isbandyma, butume apdovanoti. O isgyventi isbandyma - reiskia istverti ji nekaltinant Dievo, saves ir kitu, neissizadejus paties Dievo tame kanciu sukuryje.
ir pati esu patyrusi skaudziu isbandymu. Is patirties zinau, kad po ju ateina palaiminimai. Pirmojo vaikelio susilaukem po 4 bendro gyvenimo su vyru metu. Keletas is tu metu buvo patys skaudziausi - gydytojai negalejo niekuo paguost, nes mano kiausides tiesiog nefunkcionavo. Ir dabar pamenu, kaip gydytoja tada "guode": "Neprarask vilties, buna, kad Dievas duoda vaiku ir virs 40 metu, yra laiko"... Man tada buvo 22-eji. Tie zodziai skambejo kaip pasisaipymas, nes norejau DABAR, KUO GREICIAU! Abu su vyru verkem ir meldemes... keleta metu ir sulaukem sunelio! Dabar auginam 3 vaikus: sunui jau 12 m., dukroms 9 ir 1,5 m. Laikykites! Atsipalaiduokit, dziaukites net smulkmenom, tai, kas jums paruosta, tikrai neaplenks jusu ir nepaveluos. Sekmes!

Lelija, labai ačiū už palinkėjimus.
Ateina Kalėdos stebuklų metas-gal tie stebuklai neaplenks ir mūsų, taip ilgai laukiančių kūdikėlio.

Iš visos visos širdies linkiu, kad tas stebuklas įvyktų

dar prieš savaitę buvau pati laimingiausia. Gyvenau švenčių nuotaikomis, pirkom dovanas puošėm namus ir žinojom kad pas mane po širdele yra gyvybė. O dabar... nieko nebeliko ir tos šventės atrodo neturi prasmės... Nesuprantu kodėl mane gyvenimas taiip baudžia ir atima jau antrą vaikelį? Mes jo taip norime ir turime materialias sąlygas, bet... Kodėl vienos šeimos negali susilaukti tų mažyčių stebuklėlių, o kitos juos gimdo ir atiduoda į vaikų namus. Kodėl gyvenime tiek daug neteisybės?

Tokios ir panašios mintys labai gerai pažįstamos daugeliui žmonių. Baisiai jaučiamės, kai nutinka nelaimė, tada kyla klausimai: Kodėl būtent man? Už ką? Ir mane tokios mintys kankino ne kartą ir iš skausmo, rodos, plyšdavo širdis... Bet kartą viena draugė pasakė: "Apsidairyk aplinkui ir pamatysi daugybę žmonių, kurie daug nelaimingesni už tave ir jų kančia daug stipresnė". Tada pradėjau ieškoti pliusų savo situacijoj. Prisiminiau pažįstamą, kuri susilaukė vaikelio (kas man tada buvo svarbiausia), bet jos dukrelė gimė nesveika. Artimieji žinojo, kad ji niekada nebėgios, kaip kiti vaikai, kad net pirmojo žingsnio niekada nebus, kad niekada neištars "MAMA", nelaikys savo rankutėje nei šaukšto, nei žaisliuko... Ta mergytė gyveno, rodos, 8 metus ir po didžiulių kančių, daygybės reanimacijų, išėjo pas Dievą. Ta mirtis buvo tikra laimė kenčiančiam vaikui. Mama vėliau sakė, kad jei būtų žinojusi, kad jos vaikeliui reikės taip žiauriai kentėti, iškart būtų paprašiusi nereanimuoti. (Beje, ta mama dabar augina tris sveikus vaikučius ir jaučiasi labai laiminga, gavusi kompensaciją už visas kančias). Taigi, kai pradedi lyginti ir dairytis aplink, ateina palengvėjimas, tada pagalvoji, kad gal galėjo būti dar blogiau, nei nutiko. Ir kuo džiaugtis visada atrandi. Kiek suprantu, Inesute, jau turi vieną sveiką sūnelį. Džiaukis tuo ir atiduok jam tiek meilės, kiek tik gali. O dar vaikų tikrai turėsi, aš tuo įsitikinusi. Iš savo ir pažįstamų žmonių patirties žinau, kad jei širdy yra troškimas turėti dar vaikų, jie nepavėluos - ateis pačiu laiku ir atneš su savimi daugiau džiaugsmo ir laimės, negu tikiesi. Pamatysi, pati tuo įsitikinsi.

Iš ties, kai pasižiūriu, dar galvoju kad mane gyvenimas lepina daug labiau nei kitus, tik yra skaudu tuo metu susitaikyti. Aš taip pat turėjau pusseserę sergančią cerebraliniu paralyžiumi. Ji mirė prieš 2 metus gruodžio 31 d. Jai buvo 22 m. bet niekada jos neprsimenu nieko kito darant išskyrus gulint. Nors ir kaip būtų liūdna, bet pagalvoju kad jau geriau taip, negu paskui tuos 20 m. ir pačiai kankintis ir aplinkiniams ir svarbiausia- pačiam vaikui. Žinau, kad su laiku tas skausmas sumažės, teisingai sakoma kad Laikas gydo žaizdas

Inesute J,mes kurios turime po vaikelį dar turime džiaugtis ir būti laimingos ,bet aš puikiai žinau ką reiškia kai nori turėti vaikelį,ir niekaip neišeina.O tos ...............neturiu žodžių gimdo atiduoda į vaikų namus,žudo.Arba kaip kontracecpcijos priemonę naudoja abortus,kodėl joms taip lengva?O mums norinčioms auginti auklėti,bučiuoti tas mažas nosytes nelemta.Aišku yra tikrai daug didesnių skausmų pas kitus žmones,bet..mano brolienė turėjo iš eilės 3 persileidimus ir gan didelius apie 6 mėn,o užaugino jau 2 sveikus vaikus.O vyro brolienė turėjo jau 3 abortus ir nieko tai viskas paprasta :ohMano anyta irgi verkia o būčiau turėjusi dukrą būtų dabar užuojauta ir paguoda,o kad pasidarė 3 abortus nieko jai nesako.Gal nužudė tą dukrą?Oi atleiskite už tokį išsiliejimą,bet mano dabar tokie įtempti nervai tai baisu.Stimuliuojam ir laukiam vaikiuko

oi mergaites skaitau ir asaru sulaikyt neina zinau ka reiskia noreti ir negaleti, as jau turejau 4 stimuliacijas ir jokiu rezultatu., atrodo kad net viltis mane palieka

Sveikutės.Manau, kad svarbiausia labai tikėti, būti labai atkakliai ir nenuleisti rankų.Visada yra tikimybė stebuklui.Ir tikėti, tikėti iki begalybės.Neprošalį ir pasimelsti, jei tikit Dievu.Manau būtinai pasiseks.

Iš visos širdelės linkiu visoms sveikų nuostabių mažylių.Tikėlit, laukit ir pasiseks.Sėkmės. Didžiausios sėkmės visoms.

Na, aš ne gydytoja, bet mano LABAI gera draugė niekaip negalėjo pastoti 5 metus. Ko tik nebuvo daryta: laparoskopijos, kažkokios operacijos, vaistai ir t.t.t..t
Galiausiai neteko vilties - įsivaikino mergytę. Ir ką tu manai? Nurimo, atsipalaidavo, namuose krykštė kūdykis, abu buvo laimingi. Ir....JI PASTOJO, BINGO.... Kai visos viltys buvo palaidotos, kai net mintis nebeaplankydavo, pagaliau atėjo tas vaikiukas.
Gimė sveikas ir stiprus berniukas
Mamytės, stiprybės ir vilties Jums