Negalinčios tureti vaikų

Mergaitės,

pati dukrytę prieš pusantrų m. palaidojau - pusmetį staugiau kaip vilkas, ryjau antidepresantus ir t.t. Žodžiu mano vyras paliko savo sugyventinę su vaiku ir vedė mane. Pirma žinokit ir aš save kaltinau, dėl dukrytės mirties - galvojau, kad va vyras paliko tą vaiką. Bet žinot, ką ilgainiui supratau - visiška NESĄMONĖ TAI. Ir žinot kodėl? Ogi todėl, kad pačios pagalvokit, kiek yra moterų nuostabių puikių ir t.t., kurios visa savo esybe trokšta kūdykio... o kiek yra tokių, kurios pasilaidojo savo vaikus... O kiek tokių, kurių vaikiukai turi rimtų negalių... Tai kuom jau jos nusikalto??? NIEKUOM. Tiesiog taip yra... taip yra ir tiek.... Kažkoks negeras mūsų poelgis, tikrai negali būti baudžiamas tokiu žiaurumu, kaip vaiko laidojimas.
Tai kodėl tada didžiausių nusikaltėlių vaikams viskas gerai??? Kodėl jie sveiki??? Kodėl jie gyvi??? Juk jų tėvai atima iš kitų žmonių gyvybes. Taip, kad tai visiški vėjai.
O dėl užkalbėjimų - tiesiog mintyse labai susikaupusios pagalvokite, kad jei jums kas blogo linki, tegu atsisuka prieš tą žmogų dviguba galia visi užkalbėjimai. Tai VEIKIA... Tik LABAI LABAI SUSIKAUPUSIAI TO PALINKĖKIT.

Sėkmės visoms. Man jau po truputį grįžta noras susilaukti kitos lėlytės:)) Mano kvepiančios braškytės su pienuku:))

Mes su vyru dirbom dirbom ir kaip nusprendėme kad prisidirbome ir laikas pagalvoti apie vaikusman op ir cista 20 cm po metų kita cista 25cm taip ir suėdė mano galimybę pastoti prisimenu tą dieną o operacijos kai aš verkiau krokodilo ašarom ir žinopte kodėl ogi todėl kad mano vyras neturės vaikų man kažkaip po tų operacijų buvo džiaugsmas kad aš gyva ir kai po pusės metų išgirdau kad dibtinį apvaisinimą darytis labai pavojinga mano gyvybei nelaidau sau verkti (na gal 10 min) po 4 mėnesių pas mane namuose ant rankų bvuo kūdikė (įvaikinta) jos atsiradimas mano namuose kažkokia mistika , kiti laukia kūdikių 1-2 metus aš gavau per kelias savaites aš viską dariau lyg transe lyg kažkas mane vestų už rankos ,aš supratau kad pati nesumastyčiau pasiimti vaiko ir daryti viską taip kaip aš dariau, todėl kai pasiūlė mažylę ir vos pasakė jos vardą aš supratau kad tai ji vėliau galvojau kad kraustausi iš proto ką aš veikių kodėl imu gal man vaidenasi kad aš turiu elgtis taip ir panašiai dabar mažylė pas mane 6 mėnesiai ir tvirtai galiu paskyti kad vaiko labiau atitinkančio mūsų šeimą įsivaizduoti negalima mes miegaliai vaikas taip pat parpiame visi iki 10-11 valandos ryto nors einam miegoti normaliai ,panaši į mus tikrai daug labaiu nei kitų bio , linksma nekaprizinga adaptacines problemas turėjo labai minimaliai, mes ją mylime beproto ir dabar tvirtai žinau kad tą mergaitę parinko kažkas kad tuo metu kai aš priiminėjau sprendimus aš tik galvojau kad juos priimu bet ištikro jei sprendimus būčiau priiminėjusi aš būūtų tai tęsiasi 1-2 metus o pas mane kaip viesulas viskas įvyko ir įvakinimo darbuotojos stebėjosi kaip man taip viskas susiklostė taip greitai sako tikras stebuklas per 10 metų antras toks atvejis.
O dabar paskaičiusi visas tas liūdnas istorijas apie sergančius , mirusius vaikaus ir persileidimus aš galiu tik džiaugtis kad pas mane susiklostė viskas taip ir nebuvo tarpinių variantų aš esu gyva ir tuo laiminga ,visi kas mane užjaučia aš sakau aš laimės kūdikis aš gyva ir jeigu pieščiau situaciją iš kito kampo tai galėčiau nusiverkti negyvai kad du metus drebėjau dėl gyvybės kad negaliu turėti bio ,bet gyvenimas yra puikus jis toks kokį mes norime jį matyti o ne toks koks musm dabar atrodo.

Paskaitau, paskaitau vis Jusu istorijas, brangiosios...palengveja ant dusios
Mes irgi nesulaukiam savo pirmagymio... na, palyginus, visai neilgai dar bandom, bet jau man paciai tie metai - visa amzinybe....
Visiskai pritariu visu jusu nuomonei apie zmoniu trumparegiskuma....
pastabos visokios apie vaiku nebuvima - skaudina kruvinai. Pasako tau "per mazai stengiates", arba "jus ka!!!! dienas pasiskaiciuokit - ar nekmokat".
Negaliu apie tai net su mama pasineketi, kuri pati 2 vaikus pagimde "is oro". Nelauke ir ne ypac norejo musu, bet pastojo ir gimde, nes anot jos "krapstytis" bijojo, nes buvo jauna ir nepasiruosus vaikams.
Mociutes sau leidzia paklausti tokiu klausimu: "tai tu dar sergi, ar jau nebesergi....kada nebesirgsi...??? mes jau laukiam, ba ir numirsim proanukiu nemate!!!!"
Kartais apsimetu, kad negirdziu...amerikietiskai sypsniuka numetu ir viskas.... gal ir reikia cia taip reaguoti...nes jei pradesi ardytis, dar labiau noras zmonem paerzinti uzeina... Kartais man toks pyktis uzeina, tai mintyse, kai duodu tiems zmonem is kuloko i zubus...

Bet cia mintyse tik.... Cia mano problema,kad reaguoju! cia mano beda, kad pastoti negaliu ir del to kremtuosi be galo, naktim raudu, arba verkiu, kai pasilieku viena su savim, saves pagailiu...kai aplink visos drauges po maziu supuoja, bendradarbes i dekreta sekmingai isleidziamos....

o ka kiti - jiems liezuvio neisrausi, peza, kad tik pezet nepagalvoje, o gal ir suvokia, bet tokiom priemonem neva skatina, kad uoliau "stegtumemes"....
skaudu...be galo skaudu...
tenka paciam su viskuo susitvarkyti ir nuryti visas pastabas, issakytas nesuvokianciu problemos zmoniu, kurie jau turi savo vaiku ir kurie tokiu bedu niekada neturejo ir netures.

Nuostabu Gyvenimas kartais viską sudėlioja į savo vietas. linkiu kuo didžiausios sėkmės, kuo daugiau gražių akimirkų. Aukit sveikučiai, didučiai. Visokeriopos jums sėkmės. Padarėte labai gerą darbą ir tuo pačiu tapote laimingi ir padarėte labai laimingu tą mažą kūdikėlį Sėkmės jums

pažiūrėjau, jog prie mamytės nicko puikuojasi užrašas apie pirmąjį vaikutį vadinasi dar po keletos metelių laukimo ir pasibeldė mažylė, su kuo labai ir sveikinu

Visiškai sutinku. Kam kentėti? Pasakot, kad nesigauna ir viskas, tikrai baigiasi klausinėjimai. Mūsų šeimoj yra 2 tokios poros, kurios ant klaustuko - turės ar neturės leliukų. Visi žinom problemas ir niekas neklausinėjam tiesiog tyliai laukiam gerų žinių

Gaila, kad tema apmirė..norisi pasidalinti....

prasau dalintis as niekada nebuvau cia uzsukus - visada rasau i nesulaukiancioms gandru tema, bet uzklydau netycia ir galvoju pasidalinsiu skausmu....suprantu visas tiek kiek zmogus aplamai gali suprasti tas skausmas kartais tikrai yra nepakeliamas - gali saukti, gali begti, bet nevaisingumas seka is paskos

mes patys jau 4 metai kai vis dar planuojame... ir nezinom kada tas stebuklas pasibels i musu namus

labai daznai nuryju karcia asara, daznai uzplusto blogos mintys - kartais net galvoju o kam gyventi jeigu negali duoti gyvybes kitam gyvenimas toks beprasmis atrodo... bet vel susigriebi ir eini pirmyn...
Papildyta:

iki skausmo pazystamas jausmas...

lollypopas jau n metų skaitau nesulaukiančių gandrų skyrelį, kelis postus esu brūkštelėjusiu, o taip pat temoje (nepamenu kaip tiksliai vadinasi) panašiai kaip kertelė sielai, išsipasakojimui...tik ten temelė, liūdna, bet irgi apmiršta...
Gandrai pas mus vis neparskrenda ~6-rius metus.
Iš savo pusės galiu pasakyti, kad dažnas, kuris žino, jog norim, bet negalim susilaukti antrojo vaikelio, drebia: "tai džiaukis kad bent vieną turi" išmuša iš vėžių, tiesiog užmuša. Tuomet užsisklendi savyje, o tai nėra gerai, nes anksčiau ar vėliau tu sprogsti....
Trokštu antrojo vaikelio, trokštu savo dukrytei sesutės ar broliuko, nes žinau, kaip jo nori vienturtis vaikas, nes pati esu iš tų vaikų, kurie augo vieni ir neturėjo su kuo žaisti, apart kelių kiemo draugių...Žinau, kad ir jūs pačios žinote, kaip skauda, kai rankos tuščios, kaip skauda kai pamatai laimingą mamą stumiančią vaikišką vėžimėlį...Džiugu už ją, man tik baltai pavydu...Bet širdis susopsta...
Skaudu tai, kad mūsų šancai be IVF+ICSI susilaukti vaikelio yra nuliniai...Nėra pinigų=nėra vaikų. Skaudu, kad mūsų visuomenė į tokius žiūri kaip į 'ligonius". Skaudūs nuolatiniai klausinėjimai ir tiesos neatskleidimas kai pasipila klausimai: "nu laikas antram", "kada susikonstruosit antrąjį", "negi nenori" ir n+k kitų panašių klausimų. Dėkoju Dievui, kad manoji atsirado (netikėtai, neplanuotai) šiam pasauly Bet visuomet atrodo lyg esu nusidėjusi prieš tas, kurios nei vieno vaikelio neturi...Bet skausmas yra...Labiausiai mane bauginanti mintis, kad taip ir liksiu tuščiomis rankomis, nors beprotiškai noriu patirti visus nėštumo ir vaiko auginimo malonumus ir rūpesčius nuo a iki z.
Neapkenčiu to jausmo, kai nežinai kas tavęs laukia. Nežinai, turėsi, neturėsi vaikelį...Sukaupsi, nesukaupsi pinigėlių...Nors kaip tyčia atrodo, va taupėm taupėm pinigėlius, atrodo, va jau tūkstantėlis, o bac ir tuos pinigus reikia panaudoti ne pagal paskirtį, o pvz. prakeiktas vandens vamzdis prakiuro ir užliejome kaimynką...Nuostolius juk privalai atlyginti...Ir nemenkus lyginant su uždirbamais pinigėliais...
Oi, ir dar daug daug l.daug kas drąsko širdį...
Skaudu, kai neturi su kuo artimiau pabendrauti, nes nenori ir tų kelių artimiausiųjų žmonių, kurie žino situaciją apkrauti, juk jie taip pat savo problemų turi...
Kartais ateina tas laiko tarpas, kai nuleidi rankas, nusigręži nuo didžiausios savo svajonės, prisikaičiusi pschologinių/filosofinių straipsnių pradedi į viską žiūrėti kita prizme, bet bac, kažkas lyg paėmęs už galvos tave vėl atsuką į skausmo pusę, kad pamatytum, kokia iš tikrūjų yra realybė...
Bandau vis žiūrėti kita puse...turiu dukrą, kurią be proto myliu ir kuri myli mus abu, turiu nuostabų vyrą, turiu nuostabią mamą...Dėkoju Dievui, kad jie yra šalia manęs...Bet ech...vis pagalvoji, kaip atrodytų antrasis mažylis...
Išsiplėčiau Nors plėsčiausi manau iki kol simboliai žinutėje baigtūsi
Papildyta:


Apie kraujuojančią širdį, bijojimą savęs, nenorą matyti besilaukiančių moterų....viskas taip artima...
O paskutinysis sakinys-taikliau nei taiklus.

sveikos :)nenustebkite, bet esu tik 19m mergina, na uz menesio 20. rasau i sia tema todel, kad ir as negaliu tureti vaiku. zinau visa skausma, visas emocijas ir viska kas imanoma. pati jau antri metai zinau sia savo zinia kad nebegalesiu mamai padovanoti anuko ir yra labai sunku. pati supanikuoju kartais, tiesiog praverkiu savaitem. bet niekonebepakeisi, kazkaip gyvenu ir bandau dziaugtis bent tuo, kad esu apsupta mazu vaiku ( pusseseriu dukrytem2 ir 1berniuku ) ir labai gera man su jais leisti laiak, jauciuosi kaip ju mama ))

Mes jau 7metai,niekaip nesusilaukiam taip issvajoto vaikucio Vaikysteje sunkiai sirgau,daug metu teko kasdiena gerti po kelias rusis vaistu,kaip man suejo 18-niolika profesore is Maskvos man pasake,kad gali buti,kad negalesi tureti vaiku.Taigi jos pranasyste issipilde vis dazniau su vyru pagalvojame apie galimybe isivaikinti.

Sveikos Moteros esu jauna 22m mergina..taciau jau metai ir trys menesiai laukimo..neuskalnu kai sueis keturi menesiai..buvau pas gine apziurejo, sake viskas issivyste ten pas mane ir pan..maniskis daresi tyrimukus nera labai geri, bet pastoti galima du kartus turejau NT II taciau 5 savaiteles taip ir nesulaukiame po vasario men mm keliausiu darytis echo ir zinoma dar tyrimu kruva laukia....gruozdio men zaidziau su OT ir uzkibo...si menesi neuzteko testuku, nepagavau O...kita menesi vel pirksiu juos..zaisime.. bet kaip zudo tos mm, tiek mane tiek ir mano drauga...taip laukiame savo angelo kiekviena menesi prisizadu sau, kad tai paskutinis menesis kada tiek planuoju ir tiek apie tai galvoju...
taip noriu pajausti ta jausma, kai tavyje auga zmogiukas
nors praejo daugiau kaip metai laukimo, ar vis dar netikiu, kad mums neiseina atrodo juk tereikia padaryti meile meile ir bus..