QUOTE(philipuks @ 2005 11 03, 08:33)
Sukuriau sia tema moterims, kurios negali susilaukti savo angelelio. Pasidalinkime savo skausmu ir liudesiu. As jau du metai kaip negaliu pastoti, neaiskus nevaisingumas, nevyksta ovuliacija. Labai skaudu ziureti i savo vyra, kai kaskart ateina mm, o jis su tokia viltimi laukia. Turiu vaika nuo kito vyro, tad labai didele sirdgela matyti mylima zmogu, kurio negali padaryti laimingo. Visada galvoju-uz ka gi tokia bausme
![cry.gif](https://www.supermama.lt/forumas/public/style_emoticons/default/cry.gif)
Nenoriu jo prarasti, taciau negaliu buti savanaude ir laikytis ji isikibusi, kada negaliu padovanoti jam
![2.gif](https://www.supermama.lt/forumas/public/style_emoticons/default/2.gif)
Moteriai mirtis yra prarasti kudiki, taciau tokia pati mirtis sirdyje kai negali jo susilaukti.
Žinau, ką tai reiškia. Bet mano patirtis gal ką paguos, o gal kam suteiks vilties. Po vestuvių mes su vyru nutarėme, kad vaikelį planuosime bent po kokių trejų metų. Tačiau nepraėjus nė metams ėmė dažnėti klausimai, kada gi gandrai aplankys? Vyro giminė nejuokais susirūpino, kad vaikų vis nėra. Net daktarus pradėjo siūlyti. Ir aš taip pradėjau norėti vaiko, o jo kaip nebuvo, taip nebuvo. Visos mintys buvo tik apie jį, daugiau niekas nerūpėjo. Laikas ėjo, ir aš tikrai pradėjau galvoti, kad man kažkas negerai, kad tikrai reikia kreiptis į gydytojus. Bet nieko nedariau, tik laukiau. Ir vienąkart man į rankas pateko kažkoks straipsnis, kuriame rašė, jog jeigu moteris nepaprastai trokšta vaiko, tai gaminasi kažkoks hormonas, neleidžiantis jai pastoti. Labai nesigilindama į to straipsnio logiškumą įsikibau minties, kad turiu nustoti norėti vaiko. Susitaikyti su mintimis, kad jo nebus. Tai nebuvo paprasta, bet ... Ir tada, kai iš tikrųjų nebelaukiau (na, iš tiesų širdies kampelyje ta viltis visada ruseno), kai jau buvau pradėjusi mąstyti apie įvaikinimą, pajutau, kad esu nėščia. Gimė sūnus. O paskui ir dukra.