Onkologinės ligos 21

GABIJA mano nuomone panasi

Ragnez bet gauta parama, palaikymas - ipareigoja, ar ne taip? As visada zaviuosi Edita, Rugutes fondo vadove, viskas kaip ant delno, visa info, visi piniginiai reikalai, nes yra atsakomybe, ne tik pries save, bet ir pries kitus

manau, kad su edita kiek kitaip. ji pat juk sveika, ir jos fondas igijo kita prasme - padeti zmonems. ir ji dirba, atsiskaito uz savo darba.


o ka ta parama ipareigoja? na, teikti ataskaitas... dabar zinom ta, ka zinom - Ugn*Ine Anglijoje, gydosi klinikoje. ko mes daugiau galime reikalauti? patenkinti musu smalsuma? kad galetume pasigereti savo gerais darbais?

taip, sutinku, kad galbut butu grazu is Ugn*Ines puses bent paprasyti, kad kokia drauge pabutu atstove spaudai ir keliais zodziais raportuotu apie esama padeti... bet ar galime tvirtai teigti, kad tai jos pareiga?


vis delto Ugn*Ines istorija daugeli sujaudino, sukele daug emociju - paciu ivairiausiu - ir bent mane priverte permastyti kai kuriuos asmeninius dalykus, keisti poziuri. tai svarbu, tai daug.

Ataskaitų nereikia, bendravimo, jei nenori - taip pat. Bet man va nepatinka daug kaltinimų... Juk visi padėjo tik gero vedini, o kelis ten tuos "juodulius", kaip Adis įvardijo, mest iš galvos.

Editą iš Rugutės aš be galo gerbiu. Kažkada skaičiau vienos pastovios sponsorės mintį, kad aukos nuo šiol tik "Rugutei". O visi kiti tie fondai - neaišku, nei kur, nei kiek nueina. Kad ir dabartinis prieškalėdinis raginimas aukot į kažkokias labdaros organizacijas seneliams, nepasiturintiems... Kam? Juk tereik apsižvalgyt aplink, ir rasi kam paaukot tiesiogiai, nuneši pats, tai garantuotas būsi.

Čia aš apie fondus, jei ką... kad vėl nekiltų negerumų .

tam reikia tureti galimybe augti... perprasti savyje kai kuriu jausmu saltinius, isristi vaikystes mazgus. tam reikia laiko, energijos... tikrai ne kiekvienas zmogus sugeba istisus metus kiekviena diena issilaikyti ant adatos smaigalio ir dar skirti energijos savianalizei... kai skauda, kiekvienas juodulys skaudina dar labiau.

http://video.komarov...-efire-atn.html

apie gripą...

Kiek nustebau, kad Ugnine gydosi zolelemis, bet tai jos sprendimas. Liudna skaityti, kad ji vis dar jautriai reaguoja i piktus juodulius. Kita vertus, skausma kenciantis zmogus yra labai pazeidziamas, tad nesistebiu jautriomis reakcijomis.

Kalbant apie aukojimo fondus zinau pensininku pora, kurie is Maltos ordino gauna parama maistu, rubais, nors jie negyvena prastai, turi nauja automobili, nemazai pinigu. As irgi mieliau aukociau nedidelei organizacijai, kur zinosiu pinigeliu panaudojima.

Žmonės labai skirtingi...Nesu tikra, ar Ugn*inė gerai jaučiasi atsiribojusi su savo didele meile, kaip, kad rašo savo dienoraštyje. Viena - meilė žodžiais, kita - veiksmais... Ar tikrai ja pasiruošusi dalintis su visais? Kaip? Vienas iš būdų dalintis - informacijos skleidimas. Gal kažkas kitas eina tuos pačius desperatiškus kelius didžiulėje nevityje ieškodamas Klinikos, o mes net nežinom jos pavadinimo. Puiku, kaip Ugn*ine man parašė - tai viena geriausių klinikų Didžiojoje Britanijoje... Džiaugiuosi tuom...Bet gal kažkam šiandien sergančiam sarkoma tos klinikos pavadinimas paskutinis vilties lašas...Ne gi gaila???
Rugutėje seku Liepos istoriją. Aš rekomendavau Ugn*inei pasižiūrėti ir sekti jos pavyzdžiu. Gal Ugn*inei pačiai sunku, bet yra sesuo, draugės. ji nėra absoliučiai vieniša...
Liepos mama nepaprasta moteris, ji supranta, kad gavo didžiulę paramą iš žmonių. Buvo atidarytas atskiras fondas Liepai. Liepos mama pastoviai dalijasi savo džiaugsmais ir rūpestėliais, nes liga bet kada net tokiam žmogiukui, kaip Liepa, gali grįžti ir tada gali vėl prireikti materialinės pagalbos. Ir garantuoju ji bus.
*****
Dėl kalčių...Vienu metu aš pagalvojau, jog dėl mano griežto pasisakymo Ugn*ine atsiribojo nuo forumo. Ilgą laiką labai blogai jaučiausi, buvau tilusi ir nutilusi, svarsčiau ar man vieta šitame forume, šitaip žmogus suregavo. Gavau pamoką - didelę pamoką...

[quote=ragnez,2009 12 03, 11:56]
tam reikia tureti galimybe augti... perprasti savyje kai kuriu jausmu saltinius, isristi vaikystes mazgus. tam reikia laiko, energijos... tikrai ne kiekvienas zmogus sugeba istisus metus kiekviena diena issilaikyti ant adatos smaigalio ir dar skirti energijos savianalizei... kai skauda, kiekvienas juodulys skaudina dar labiau.
[/quote


Tikiuosi, kad Ugnine viena diena atsiras ir pasakys visus tuos receptus,kurie padejo iveikti jai liga
Papildyta:


Na Jus Adis is ties savo meile mums irodote savo dideliais darbais, patirties ir ziniu pasidalijimas, as tai ivardinu kaip begalini darba, nes gydytojai kartais sneka tik remiantis statistika, o kartais linke tyleti apskritai del laiko stokos. Aciu Jums, aciu visoms, kurios buvote ir dalinotes, kai man reikejo Jusu ziniu, siandien dekojo uz palaikyma ir ateis diena, kai as galesiu palaikyti Jus visu pajegumu

va čia ir yra svarbiausias dalykas, kad tu, adis, ištiesei tvirtų tvirčiausią ranką, argumentuotą patarimą, ir laikai save kalta. Tai neteisinga.. Esmė tame, kad aš, tu, kita žinom, kaip tai buvo geranoriška, o kitos galbūt galvoja "ko čia aiškini".. Blogiausia tame, kad toks žmogus, kaip adis, kitą kart bijos kištis...


Norint gauti pinigų - reikia atviraut. O kai atvirauji - turi žinot, kad bus visko.

mano pirmas sakinys apie Ugn*Ine buvo "ji ginasi". kai zmogui skauda, paprastai stengiamasi atsiriboti, atsitraukti - tai juk instinktas, kaip kad akimirksniu patraukiame pirsta nuo deginancios zvakes liepsneles... ne kiekvienas zmogus turi stiprybes eiti tiesiai i lauza, tiesiai ten, kur labiausiai skauda... i savo baime, pykti, nevilti... nors, be abejo, kalbant apie emocinius skaudulius, butent ejimas i ta skausma, o ne atsiribojimas, gali tapti sprendimu, issigelbejimu...

ir dar, manau, kad kalbedamosi apie Ugn*Ine, mes kalbames ir pirmiausia save, savo jausmus ir patirtis - na kelios is musu ryzosi, pvz., prasyti aukos is nepazistamu zmoniu internetineje ar viesiojoje erdveje? as asmeniskai toki zingsni zengciau tik is visiskos nevilties, nebematydama jokios kitos iseities... ir man tai reikstu prisipazinti, kad esu bejege, o toks prisipazinimas padarytu mane atvira, pazeidziama...

o juk ir be jokios viesosios erdves sirgdamos bijome tapti nasta, sunkmeniu savo artimiesiems - tai gyvenimas, tokia realybe - ir dziaugiames, dekojame, kad yra kas mumis pasirupina, taciau sielos kerteleje gali likti ir kitu jausmu - bejegiskumo, kaltes, pykcio, nevilties... o dziaugsmo suteikia kiekvienas zingsnis po sunkios operacijos, diena be vaistu nuo pykinimo, pasivaiksciojimas be peruko, ir kiek pastangu idedame gyventi "normalu" gyvenima, islaikyti savarankiskuma.

na, prisipazinsiu, jauciu nora pateisinti Ugn*Ines atsiribojima, atsitraukima. tikriausiai todel, kad man toks jausmas, tokia gynybine reakcija pazistama...



o apie ka buvo kalte? pamoka ko?

vis bandau suprasti, kas slepiasi po visa situacija, ka man reiskia stebeti, kaip zmogus nagais kabinasi i gyvenima. ka cia reiskia pagalba? ka jaucia ir ko tikisi padedantys? ka jie patys gauna is tos pagalbos?

ka cia reiskia pagalba? ka jaucia ir ko tikisi padedantys? ka jie patys gauna is tos pagalbos?
[/quote]
Na mano nuomone ir mano isgyvenimai padedant, dziaugsmas sirdyje. Yra zmones,kurie pasikrauna darydami kazka blogo, o yra zmoniu kategorija,kurie pasikrauna darant kazka gero ir kai zmogus suzino, kad ta pagalba padejo zmogui pasiekti tikslo, del kurio prase pagalbos, turbut dar labiau dziugina.

ADIS, apie tai mes kalbėjome ne viešoje erdvėje. Visą laiką jaučiau, kad ta tyla, tai pasekmė to apie ką rašote. Jūs tikrai be reikalo taip skausmingai sureagavote ir nereikia graužtis. Jūs išties čia esate kaip šviesulys ir vilties žiburys. Laikykitės ir švieskite