QUOTE(giedress @ 2009 12 04, 23:14)
aš tai pasiguosiu, kad ėjau į brangią lino parduotuvę kaune laisvės alėjoje, apžiūrėjau suvyniotas sudėtas medžiagas lentynose ir paprašiau man patikusį liną ištraukti iš arčiau išvyniotą parodyti. Pardavėja surauktu veideliu priėjo ir klausia - "o ką jūs norėsit?"
Kai vyrui papasakojau šitą istoriją, jis sako - aš būčiau sakęs, kad vidury paduotuvės nusišlapinsiu ant medžiagos
ir dėl pigios aidos visiškai sutinku. Kaip ten sakoma - skūpas moka du kartus
Nu, mano nuotykiai Kaune tai tokie: atvažiuojam su vyru į "Geras akis", jis mane veža, reik išleist, nes stovėt negalima, privažiuoja prie pat durų, nes aš plonai apsirengusi. Iššoku iš mašinos, vyras skubiai nuvažiuoja (nes už nugaros policijos automobilis "ganėsi"). Aš prilekiu prie durų - o tos - UŽRAKINTOS. Vidury baltos dienos. Ir parašyta: "TUOJ GRĮŠIU". Komiškesnės situacijos mieste nelabai galėjau įsivaizduoti.. Tokiu sovietmečiu pakvipo
Sustojau vidury gatvės, pusplikė ir ekspromtu mąstau ką daryt... Nulėkiau į gretimais esančią parduotuvę, kad bent jau nesušalčiau
O tos pardavėjos toj parduotuvėj, girdžiu, kalbasi, kad daug kas čia sušilt užbėga, kai į GA nepatenka
Pardavėja grįžo gal po pusvalandžio. Aš ją suprantu, gal pietums laiko neskiriama ir bėga bent kažkiek pasistiprint... Bet kai pamąstai apie krizę, tai jaučiasi, kad žmonės dar jos neįvertina ir darbo nevertina. Arba, kad rankdarbių parduotuvių darbuotojoms bedarbystė negresia
,guli stalčiuje gal 1,5 metro ir nežinau ,kam juos pritaikyt 
