Sveikos, oi ačiū, kad prijuokinot, dar ne viską perskaičiau, bet jau apsiverkiau iš juoko tai ne kartą ir ne du.
Tuoj nustosiu ir artėjančio gimdymo bijoti.
Noriu papasakoti savo nutikimus, gal ne itin juokingus, bet vis šis tas.
Kai gimdžiau ketvirtą, viskas greit vyko, ir tikrai labai jau skausmingai. Gerai, kad bent neguldė tonų matuoti, o leido po gimdyklą makaluotis, nes ir taip jau sąmonė trūkinėjo. Kol dar daugmaž suvokiau, kas vyksta, prisimenu, kaip ropoju aš sau keturiom po gimdyklą kaip šuniukas, per sąrėmius dūsauju (gal reikėtų sakyti baubiu?), skausmas stogą rauna, o vyras su jauna akušere sau šonelyje atsistoję, prie kampo pasiploję (gal kad man ropot netrukdytų) pliurpia kažką sau, vyras, girdžiu, juokiasi, akušerė kikena. Nu galvos nedėsiu, kad flirtuoja jie ten, bet jau koks siutas mane ėmė, tai sunku ir apsakyt. O dar žinau, kad vyrą tai aš pati ir nuvariau, kad nemasažuotų, neliestų, nekalbintų, vienžo duotų į save susikoncentruot, nes kitaip jau balsu būčiau pradėjus riaumot. Šmėkštelėjo mintis, kad jei jau ropoju kaip šuo, tai esu velniškai piktas šuo ir neprošal būtų tiems dviems kikenantiems blauzdas apkandžioti. Bet taip jau išėjo, kad man iškart po tokių minčių vandenys nubėgo, tai kai jau pasijutau bešliaužiojanti po balas, visas pyktis prapuolė, pasijutau tokia apgailėtina vargšė, ir taip savęs gaila pasidarė, kad baisiai užuojautos užsimaniau (kurios negavau, ir taip aišku
). Dabar juokas ima prisiminus, kokias nesąmones tada galvojau, bet kad jau ten nevisai aš buvau tuo metu. Vėliau vyras, išklausęs mano pretenzijas, nustebęs sakė o tai ką tu norėjai, kad mes būtume darę? Bėgioję tau iš paskos, aikčioję ir dejavę perkreiptais veidais?
Netrukus po to į gimdyklą atėjo gydytoja ir pamačius, kaip aš sau šauniai ropoju, procesas stūmėjasi priekin, nusprendė mane palikt dar kuriam laikui pasikankinti. Pasakius akušerei, kad kai jau norėsiu stumt, tegu ją pakviečia, apsisuko eiti iš gimdyklos. O man ta gydytoja atrodė kaip koks angelas, atskridęs manęs išgelbėti nuo kančių, ir kai pamačiau, kad ji sukasi eiti lauk, baisiai išsigandau, lyg nuo to man būtų galėjęs pailgėti gimdymas ar ką. Smegenyse žaibo greičiu blykstelėjo idėja: reikia meluoti! Nespėjo gydytoja paimti už durų rankenos, kaip aš pradėjau rėkt: jau stumsiu, noriu stumti! O nei aš noriu, nei ką.
Gydytoja tekina atgal, laipina mane skubiai ant lėktuvo, o aš delsiu, laužaus, nes baisu, kas bus, kai pastebės, kad makaronų prikabinau.
Galiausiai užsilipu, įsitaisau, uždedu kojas ant tų laikiklių ir žiūriu tokiu kaltu veidu. O gydytoja visai nepyksta, linksmai nusiteikus, sako, nu tai kai bus sąrėmis, tai ir stumk. Aš jau išvis nieko nebesuprantu, galvoju, tai kaip aš su neatsidariusiu kakleliu stumsiu? Atsargiai perklausiu ką, tikrai galima? Sako, stumk tiktais. Na, galvoju, ji sako, ji žino, rizikuosiu (vėliau gydytoja pasakė, kad tuo metu jau 8 cm buvo atsidarę, to ir užtenka). Per tris stūmimus ir pagimdžiau. Ir pirma mintis pagimdžius ne kad vaiką duotų ar vyrui gerą žodį pasakyt, o kaip aš čia šauniai gydytoją išdūriau, ir taip greitai tada man viskas išėjo.
Na tikrai nemenkai man smegenėlės tuo metu buvo susisukusios.