na o man tik atejus i gimdykla, sako " nusivilkite visus savo drabuzius ( gulejau pries tai patologiniam, velavo mano lelius) ir apsivilkite ligonines" sugebejau paklaust "gal bent kelnaites savo galiu pasilikt"
paskui isvaziavau i operacine-ekstra CP, ir is streso parasiau ne savo pavarde, o mergautine
o geriausiai, kai jau buvau po visko, atejo mano v (jam buvo staigmena, kad mes jau tevai, nes viska turejo skatint tik ryte,o man prasidejo nakti ir as nusprendziau, kad niekas nepagimdo greit) as jo ir klausiu "ar nori pamatyt vaika? " sesele reanimacijoj juoktis pradejo, o v apakes sako " ne blem nenoriu"
na jau nekalbu, kad po CP ta nakti iskeliau didziausia drama, kad mano vaikas pilve nebejuda ir kazkas blogai
man pateisinama per didele doze nejautros gavau