"Matracine" - turistinė Maljorka

Mallorca 2009-10-16 - 2009-10-26

Ne pirmus metus turėjau iššūkį – išvykti į savarankišką kelionę. Be agentūrų ar organizuotų grupių. Tiesiog šiaip, savarankiškai. Maljorka nebuvo planuota ar svajota sala. Tiesiog ten pasitaikė bilietai. Ir pasitaikė jie labai anksti. Netgi per anksti... Bet užtat turėjau sočiai laiko pasimėgauti laukimu.

Taigi, spalio 16 d., penktadienį, išskrendame. Skrydis lėktuvu buvo taip pat pirmą kartą gyvenime. Esu dėkinga bendrakeleivei už puikias savarankiško keliavimo pamokas.
Pajudame iš Kauno. Į Londoną. Nuotaika puiki. Londone dar reikia pervažiuoti iš Stanstedo oro uosto į Heathrow. Pervažiavimo bilietai nupirkti iš anksto su britų Nacional exspress autobusais. Pirkome bilietą į abi puses, kaina 29 svarai žmogui - beveik per pus pigiau, nei tik į vieną pusę. Pusantros valandos ir mes jau Heathrow oro uoste.
Nakvojimas oro uoste mane baugino. Gal ne tiek baugino, kiek vertė jaustis nepilnaverte. Bet vos įsitaisius ramiame kampelyje prie HM customers, pasidaro viskas aišku, sava ir suprantama. Tradiciškai visoms kelionėms, naktį nemiegojau. O dar ta valymo masina, visą naktį su klaikia sirena cypaujanti... Užtat šilta. Saugu. Ryte ankščiau nei norėtumėm iš ramios vietelės netiesiogiai išprašo besirenkantys mokesčių mokėtojai.
Praeiname apsaugą. Tikri angliški ir labai skanūs pusryčiai kavinukėje Žirafa. Kelios laukimo valandžiukės ir mes vėl ore. British Midland Airways (BMI) oro bendrovės lėktuvas kiek erdvesnis ir šviesesnis nei Ryanairų. Pasigrožiu debesų neuždegta Europa. Alpės. Jūros mėlis. Nepaprastai gražūs Maljorkos krantai iš aukštai.
Sėkmingai leidžiamės Palmoje. Iš karto trenkia karštis. Nereikia ne tik striukės, bet ir megstuko. Karšta.

Autobusu Nr. 1 riedame iki Palmos, Placa Espanya (bilieto kaina 2 eurai, jei kam įdomu). Nr. 1 sustoja prie pat išėjimo į autobusų stotelę.
Informacinis centras, alus Palmoje– ir po to riedame į pirmąjį kurortą Magalufą (106 numeris, 2,75 eur). Spėju pamatyti, kad Palma labai graži. Pakelės kurortai tokie panašūs. Kažkiek pavažiavus, netoli kelio stovi vis kitas didelis skaičius. Matyt tuos kurortus kažkaip numeruoja, bet neįsigilinau, kaip. Kur mums geriau išlipti – pasako vairuotojas. dar parodo, kur eiti. Bet... tas miestas-kurortas toks painus. Magalufas – viešbučių miestas. Todėl čia nėra kažkokio ypatingo objekto, kuris padėtų orientuotis. Gerą valandžiukę paklaidžioję randam savo viešbutį TRH Torrenova Rezervavome per booking.com.
Trijų žvaigždučių, bet tiek neduočiau. Aišku, kai mes keliaujame ne sezono metu ir mokame tik nepilnus 9 eurus žmogui, tai pretenzijų lyg ir neturėtų būti. Tačiau buvau prisiskaičiusi žmonių atsiliepimus, jog administracija labai nemaloni ir pasipūtusi, o ir dingsta žmonių daiktai ir pinigai iš kambarių. Administracija pasirodė maloni ir draugiška. Kambarys nors ir be ypatingo komforto, bet erdvus ir šviesus. Buvo balkonas, virtuvėlės kampas, miegamas. Vargas tik tas, kad viskas labai girdisi, kas vyksta koridoriuje. Ir dar, iš pradžių susinervinu, kad virtuvėje tėra mažas kavai virti indas ir keptuvė. Nėra puodo ar normalaus arbatinuko. Bet vėliau labai gerai išsiverčiame su tuo, ką turime. Dar minusas tas, kad viešbutis neturi paplūdimio, o yra ant aukštų stačių uolų. Iki Magalufo paplūdimio apie 10 minučių kelio. Grįžti reikia į aukštą kalną.


Vaizdas į jūrą nuo uolų šalia viešbučio.

Pirmos trys dienos praėjo besimaudant ir deginantis. Pavaikštinėjant po kurortą. Vakarais – miestelio gatvėmis. Magalufo paplūdimys patiko. Smėliukas - mūsų Palangos. Vanduo skaidrus. Priešais paplūdimį vaizdinga salelė jūroje.


Vaizdas į jūrą su salele nuo tų pačių stačiųjų uolų.

Palmės. Žydintys medžiai ir krūmai... Lietuviška vasara. Vieną dieną nuėjau iki Palma Novos paplūdimio. Jis irgi puikus. Prastesnis tik ruožas, skiriantis Magalufą nuo Palma Novos – San Matias paplūdimys. Gaila, nuotraukų neišliko iš Magalufo. Ištryniau netyčia.


Saulėtekis nuo viešbučio balkono.

Maisto parduotuvių netrūksta. Kainos skiriasi. Todėl tikrai verta paieškoti didelio supermarketo. Pasirodė keista, kad maisto parduotuvėlėse šalia maisto produktų, smulkių pramoninių prekių visame gražume puikuojasi CD su juoda parnucha ir vibratoriai. :-D
Maitinomės mes viešbutyje, nes kambariai buvo studijos tipo. Keptuve buvo ir kepimui, ir virimui, ir troškinimui. Mažas virimo kavos indelis-vandeniui šildyti, kiaušiniams virti. Dvi moteriškės, susimetę po 5 eur , dieną išgyvendavome. Nebent alus kiek daugiau pareikalaudavo.

Suvenyrams puiki prekė karoliai, kiti papuošalai iš perlų. Jų yra visokių: ir pigučių – iki 9 eur, ir brangių – su paauksuotais ar pasidabruotais sagiukais. Taip pat labai populiarios porcelianinės statulėlės. Tik jų kaina.... Mažiau 100 eur vargu ar rasi...

Tai tiek apie Magalufą.

Tęsiu toliau:

Pernakvoję Magalufe tris naktis, patraukiame į šiaurinę salos dalį. Pakeliui pasibūname Palmoje. Išlipame stotelėje prie Katedros. Autobusų stotelėse visoje Maljorkoje gerai tai, kad yra sužymėta visa maršruto stotelių seka. Taip pat autobusų numeriai ir laikas. Važiuojame pirmu pasitaikiusiu, kuris veža į Palmą. Pro Magalufą važiuoja keletas autobusų ir gana tankiai.
Kalbant apskritai apie keliavimą autobusais, susisiekimas jais gana patogus. Grafikų jie laikosi. Aišku, 5 minutės į vieną ar į kitą pusę kokiame kaimelyje – tas ir Lietuvoje pasitaiko. Vairuotojai paslaugūs – matyti, kad vertina turistus, nes netingi padėti išnagrinėti žemėlapio ir pasakyti, kur geriau lipti. Autobuse yra lankstinukai su tos linijos tvarkaraščiais. Galima pasiimti. Autobusai patogūs, geros nuklės, švarūs.

Taigi, Palmos Katedra, gražus senamiestis, kurį galima per nepilną dieną apeiti. Objektų kainos iš pradžių pasirodė didelės. Bet bendrakeleivė paprotino, kad reikia turėti omenyje, jog dažname objekte bus galima pasinaudoti tualetu. Taigi, už Katedros bilietą sumokame po 4 eur. Pasigrožime didinga šventove. Tuo pačiu pailsime.


Palmos katedra.


Viduje.


Vidiniame kiemelyje. Yra senovinis šulinys. Pastatyta keletas senų vazų.

Patraukiame i Arabiškas pirtis, nes labai ryški nuoroda į jas. Pakeliui randame botanikos sodą, na, sodelį nediduką. Vasarą gal būtų įdomiau, nes žiedų jame jau mažai. Pailsim kampe ant suoliuko.


Gatvės artistas prie Katedros. Jų čia nemažai.


Senamiesčio gatvelė.


Botanikos sode.


Papildyta:

Gatvelė prie įėjimo į Arabiškas pirtis.


Arabiškos pirtys.


Išėjus iš pirčių, vaikštome senamiesčiu. Miesto viešoji biblioteka.


Labai senas alyvmedis. Auga aikštėje prie bibliotekos.


Viena iš pėsčiųjų gatvių. Kažkas panašaus, kaip Vilniaus Gedimino pr.

Pasivaikštom senamiesčiu. Pėsčiomis nueiname iki Placa Espanya. Turime rasti nakvynės vietą. Nes nakčiai nieko neturime. O tolimesni planai – į Puerto Pollenca. Taigi, ir nakvynės vieta būtų gerai kur arčiau. Stovi autobusas į Can Picafort. Prie jo daug žmonių, tai pasukame link kito – į Alcudia. Man taip nelabai patinka. Nes mėgstu sustyguotas keliones. Turiu žinoti, ką kelionėje veiksiu, o tuo labiau – kur gyvensiu. Tačiau mano bendrakeleivė nori atvirkščiai. Kad jau išzirziau beveik visas naktis miegoti viešbučiuose, tai bent vieną naktį nusileidau bendrakeleivės norams.

Išlipame Alcudijoje. Iš Palmos į Alcudią važiavome tiesiu geru keliu, tad kelionė neužtruko. Sumokame už bilietus apie 5 eur žmogui. Pageidavimas būtų nakvoti prie jūros. Bet ji tik sumėlynuoja, o greito priėjimo prie jos nerandame. Temsta. Gulame buvusiame avių garde kiek už Alcudijos. Oh, kas galėjo pagalvoti, kad aš, moteriškė metuose, miegosiu kažkur laukuose ir dar Maljorkoje... Vieta pasirodo gana saugi. Gardelio senos akmeninės sienos užstoja vėją. Šilta. Prognozavo lietų. Pamiegu geriau nei oro uoste. Paryčiais pakyla vėjas, ima smirdėti kažkokia jo siūbuojama žolė. Eidama į „tualetą“, pamatau užtamsavusį dangaus kraštą. Ima lašnoti. Man baisu, kad neužeitų griaustinis, nes bijau būti šalia senų skardinių lakštų, užmestų ant neaukštų akmenų sienų. Laimei negriaudžia. Tik nuo smarkėjančio lietaus tenka lįsti giliau į tamsesnę kertę...
Prašvitus patraukiame į Alcudiją. Lyja. Kavos puodelis senamiesčio kavinėje. Tualete - apsiprausimas, dantų valymasis.
Nepaprastai gražus senamiestis: siauros gatvelės, namukai vienas prie kito prigludę. Siena, juosianti senamiestį, tarsi medina. Pagalvojau, kad atvažiuosiu dar čia kokiam pusdieniui...


Įėjimas į Alcudijos senamiestį. Čia pat sustoja autobusai.

Su polietileniniu lietaus apsiaustu siaubingai karšta. Draugė randa autobusų stotelę. Judam į Port de Pollenca. Arba Puerto Pollenca, kaip kam labiau patinka. Bilietas Alcudia – Port de Pollenca – 1,10 eur. Važiuojame vaizdinga pakrante, palei jūrą.

Port de Pollenca randame hostelį Paris .
Vieta labai gera – 4 minutės iki autobusų stoties ir viso centro. Tiek pat ar net mažiau iki jūros ir prieplaukos. Šeimininkai taip pat malonūs žmonės. Priima ankščiau, nei prasideda registracija. Užtat gauname nepakeistus patalus. Mūsų viešbučio kambarys Magalufe taip pat nebuvo prabangus, bet šitame iš karto ištiko šokas. Erdve maža, baldai seni, aplūžę, kambario kvapas – pelėsis, tualete vanduo nenusileidžia, rankšluosčiai nežinia kokios spalvos. Vieną dieną per audrą pro tualeto langą prilijo balas vandens, nespėjau sausinti. Bet užtat mokėjome mažiausią kainą – 15 eur žmogui nakčiai. Be to pusryčiai įeina.
Apsistojame skirtinguose kambariuose, nes kaina ta pati žmogui gaunasi.

Šiai dienai tiek.

Toliau tęsiu savo pasakojimą:

Įsikūrusi, patraukiu apžiūrėti uosto, pakrantės. Žinojau, kad Port de Pollenca turi pinijų pakrantę, tai ir patraukiau jos ieškoti. Iš tikrųjų gražu. Įsimylėjau šį kurortą nuo pirmų žingsnių.
Protarpiais užeidavo lietus. Tekdavo lįsti slėptis. Ne sezonas jau, todėl daug kas užsidarę. Tad pasislėpti nuo lietaus buvo kur.
Perėjusi visa pakrante, pasuku į kelią link Formentoro. Dar užmatau kelią į Cala Boquer, kurį kitai dienai pasilikau. Bet greitai grįžtu atgal, nes protarpiais užeinantis smarkus lietus gąsdina.
Grįžtu į hostelį, pailsiu minutę. Ir į priešingą pusę – pajūriu link Alcudijos pasiduodu.


Port de Pollenca paplūdimiai.


The pine walk - pinijų pakrantė. Labai vaizdinga kurorto panorama atsiveria.


Oras keitėsi kas pusvalandį. Tai lijo, tai saulė švietė, tai vėjas, tai ramuma. Vietomis būdavo didžiulės bandos, o audros daužė ir vartė laivelius.


Pasislėpus nuo lietaus po placiu vilos prieangiu. Čia slęptis subėgo ir darbininkai, jau nurinkinėjantys pliažo pavėsines, surinkinėjantys gultus. Atostogų sezonas Maljorkoje baigėsi...


Pinijų keliu.


Port de Pollenca panorama nuo pinijų kelio.


Uoste.


Pakrantė link Alcudijos. Gerą pusvalandį ėjau pliažu. Vėliau prasidėjo žolė.

Port de Pollenca paplūdimys prastesnis nei Magalufo. Čia smėlis rūpesnis ir pilkesnis. Be to čia vanduo drumstesnis. Tačiau kraštovaizdis čia nepalyginamai gražesnis.

Labiausiai šioje kelionėje nustebino žmonių šiltumas. Turiu pripažinti, kad keliavimas ne sezono metu pažintine prasme turi daugiau pliusų, ko gero. Taigi, bebūnat saloje, teko matyti nemažai ir ispanų. Te tik anglų ar vokiečių turistų. Patiko vietinių atvirumas: kuomet vos ne kiekviename žvilgsnyje sveikinasi visiškai nepažįstami žmonės. Kuomet pirmą kartą sutiktas žmogus ima emocingai pasakoti kalba, kurios nesuprantu. Aišku, gal būt tas pats atvirumas kelionės pabaigoje apkartino viską. Bet kaip ten bebūtų – pasiilgstu to pas mus tik serialuose matomo atviro ir šilto bendravimo.

Vakare smingu. Net gyvos muzikos koncertas viešbučio bare nesuvilioja. O iš jo sklindanti garsi muzika tik trukdo.


Vakaras pro hostelio kambario langą.

Tęsinys:

Antra diena Port de Pollenca.
Ryte patraukiau į Cala Boquer. Kelią į Cala Boquer rodo medinė nuoroda. O kaip nueiti iki jos - radau žemėlapyje, paimtame iš informacinio centro.
Apie šį krantą sužinojau iš Port de Pollenca tinklapio http://www.puertopollensa.com/ dar Lietuvoje. Svetainės forume žmonės dalijosi informacija, kur galima pasivaikščioti pėsčiomis.

Bendrakeleivė išsiruošė į Formentorą. Norėjau. Bet laivai nebeplukdo. O autobusas veža tik iki Playa Formentor. Taigi, iki švyturio gautųsi apie 20 km pėsčiomis per gana ribotą laiką. Be to lietų žada. Susilaikiau.

Iš ryto lynoja, dangumi slenka tamsūs debesys. Informacijos centre sužinau, kad saulės šiandien bus gal ir daugiau, bet ir lietaus tikimybė šiandien didesnė. Pagalvojau, kad turiu eiti, kol neįsilijo.
Pasukus nuo pagrindinio miesto kelio, iš karto pakvimpa rozmarinais. Tenka pereiti privačią teritoriją, atsidaryti ir užsidaryti vartus. Ženklas, kad šunų nėra. Visai graži pilaitė. Vaizdas į Port de Pollenca. Vėl vartai - ir aš jau take. Į apsiaustą nestipriai teška lietaus lašeliai. Kalnų takelis pro keistų formų uolas, pro palmytes.



Nieko nėra, esu viena take. Sušnara – ožys. Paskui jų pasirodo daug daugiau. Einu pamažu, besidairydama į kalnus, į olas, į seną barzdylą ožį bandantį kabinti jauną ožkytę. Vėliau sutilindžiuoja avyčių varpeliai. Jos ganosi būriais.
Kyla vėjas. Tai nustoja, tai vėl pradeda lyti. Po vakarykščio lietaus kai kur dar lenda kojos. Pasirodo Cala Boquer krantas. Iš įvairių vietų jis vis kitoks. Sušmėžčioja jau matyti ožiai. Kas gali būti gražiau, kai vienoje vietoje - viskas: ir kalnai, ir jūra, ir palmikės, ir kalnų ožiai...


Ožiukas ir jūra.


Pasirodo įlanka.


Į jūrą lipančios stačio uolos.


Dar arčiau priėjus. Įlanka iš skirtingų vietų vis kitokia.

Nusileidusi žemyn, pasivaikštau pakrante. Na, ta pakrantė - tai ėjimas per didelius akmenis.


Vandens žydrynė.


Akmenuotas krantas.



Papildyta:
Lipu atgal. Prieinu akmenines tvroras. Panašiame aptvare ir nakvojome Alcudijoje.



Pamatau takelį į kitą įlankos pusę:

Cala Boquer.


Kairysis krantas.


ir dešinysis.


Beklaidžiodama takeliais link pagrindinio tako, randu avyčių girdyklą. Iš kažkur ateina šlanga su vandeniu.


Uolos ir akmenys netoli Port de Pollenca.




Netoli namų. Pilaitė privačioje teritorijoje, apie kurią kalbėjau pradžioje.


Palmės, Port de Pollenca, jūra.

Grįždama sutikau būrius žmonių, traukiančių link Cala Boguer.

Buvo puikus pusdienio žygis

Ačiū, Vivica.

O aš tęsiu toliau:

Taigi, pusdienį miklinusi kojas ir mėgavusi gamta, po pietų patraukiu į miestą.
Važiuoju į Pollencą. Bilieto kaina 1,10 eur.
15 minučių – ir jau išlipu Pollencoje. Pro autobuso langą palei kelią mačiau puikius dviračių takus.

Pollencoje viena bandau savarankiškai orientuotis. Kai miestas nedidelis, nėra jau labai sudėtinga. Pirmiausiai patenku į pagrindinę miesto aikštę, Placa Major. Stačiakampio formos aikštė, su lauko kavinukėmis, balandžiais ir Esglesia de la Mare de Deu dels Angels bažnyčia.


Placa Major.


Esglesia de la Mare de Deu dels Angels bažnyčios rozetė...


...ir varpinė.


Placa de l'Almoina - Font del Gall.
Gaila, Lonely Planet daugiau apie ši miesto fontaną nerašo.


Dar vienas viduramžių miestelio fragmentas.

Žinau, kad Pollenca garsi savo Kalvarijos keliu, patraukiu jo ieškoti. O jis – čia pat, vos už gatvelės nuo pagrindinės aikštės. 365 laipteliai aukštyn.


Kelias į išganymą.






Papildyta:
Užlipus, pasitinka Oratori del Calvari - koplytėlė ant kalvos, kaip atpildas už įveiktą sunkų kelią. Nors Lonely planet dar siūlo ir alternatyvą - netoliese esantį nedideli barą...Aišku, iki baro neinu, bet nueinu iki mašinų stovėjimo aikštelės, čia pat ir miesto panorama atsiveria.


Oratori del Calvari


Pollencos panorama.

Dar pasidairau apie koplytėlę. Ne tik mane, bet beveik kiekvieną atėjusį sudomina koplytėlės gyventojai. Leidžiuosi žemyn. Kelias vaizdingesnis žemyn.


Koplytėlės gyventojai.


Kalvarijos taku žemyn: augalija.


Vila.


Pollencos senamiestis.

Nusileidusi, užeinu į krautuvėlę. Galvoju, nupirksiu tetai lauktuvių – kryželį kokį iš šventos vietos. Bet keista – neradau. Pas mus taigi pilna būtų. O čia – papuošalai, šaliai, drabužiai. O kryželių nėr. Nėr tai nėr – patraukiu į siauras senamiesčio gatveles


Senamiestyje.


Dar viena aikštė. Santo Domingo turėtų būti, bet nesu tikra...

Vis dažniau užeina lietus. Todėl iki Romos tilto nėjau. Pagalvojau, kad verčiau važiuosiu namo. O jau ir pavargau.
Susirandu autobusų stotelę. Pasirodo, autobusas į Pto. Pollenca išvažiavęs prieš keletą minučių. Belaukdama nueinu nusipirkti vaisių. Bet vis tiek dar laiko daug. Užeina liūtis. Negelbsti net stotelės stogas. Slepiuosi už reklaminio stendo. Prie manęs pribėga ir daugiau žmonių, visi bendrauja, emocingai kalbina. Visi apsirengę su striukėmis, storesnėmis kelnėmis, batais, apsimuturiavę šalikais ir kepurėmis. O aš našlaitė – su striuke, bet trumpais plonyčiais bridžais, vasarinėmis basutėmis. Nesakyčiau, kad labai šalta, bet vizualiai neįsipaišau prie aplinkinių...
Autobusas.

Išlipusi Port de Pollenca, dar nueinu prie parduotuvėlių. Gi lauktuvių dar visiems nenupirkau. Ir įstringu... Liūtis su perkūnija nesibaigia gerą valandą. Laukiu po parduotuvės stogu. Stebiu praeivius, kurie visai neskubėdami, koja už kojos per baisulingą lietų ir vėją eina....

Kažkokiu būdu grįžusi sausa, susitinku irgi grįžusią bendrakeleivę ir abi einame į bet kurią kavinę valgyti. Gi reikia pagaliau išbandyti kažką maljorkietiško. Esu girdėjusi apie tas išgirtąsias Tapas. Nežinau, ar mes valgėme tikrai tapas. Bet mums atnešė paprastame inde, niekur neįvyniotas. Pas mane buvo tarsi daržovių ir kepenėlių su grybais troškinys. Pas draugę – marinuotos kilkos kažkokios. Juokėmės iš mūsų patiekalų. Bet bent jau aš prisikirtau sočiai, nes riebu ir maistinga. Galiausiai atnešė dar ir Paam... Diiiidelė lėkštė sumuštinių kiekvienai. Labai labai skanu. Apskrudinta duona, sutepta kažkokiu tai padažu, sūris. Ir tikrų alyvuogių. Ir dar kažkokių marinuotų žolių, spėju – rozmarino. Ta žolė – superinio skonio. Su drauge pamatėme lėkštes ir praklykėme visą vakarą. Antrąjį patiekalą beliko supakuotą neštis namo. Bet jis labai gerai susivartojo kitą dieną.
Bare, gal dėl audros, buvo tylu. O turėjo būti salsos vakaras.

Aciu.

Na, keliavau tai ne viena. Tik trejetą dienų su bendrakeleive skirtingais keliais ėjom. Bet bręsta mintis kada nors iškeliauti į kelionę visiškai vienai... Tiesiog noriu patirti skirtingas keliavimo galimybes, atrasti jų + ir -. Ir išsirinkti geriausią variantą.

Uolų, smingančių į jūrą dar bus.

O man tai labai patinka, kad čia aprašytos visai ne maljorkietiškos atostogos (bent jau kaip būtų galima tikėtis iš atostogų Maljorkoje). Taigi peršasi išvada, kad visur galima rasti vietų ir būdų kaip pakeliauti ir pailsėti netradiciškai "turistiškai"

Gal nebūtų buvę to turistiškumo, jei būtume važiavę per vasaros karščius. O paklaidžiojimų kelionėms vėlyvas ruduo Maljorkoje - pats tas.
Tiesa, mūsiškė kelionė ne tokia ir turistiška. Bendrakeleivė kalbino visas dienas eiti ten, kur širdis nuves, kur autobusas važiuos, kokia nuotaika bus. Va, tada tai būtų visu šimtu procentų turistiška. Bet man taip nesaugu. Kaip jau kažkurioje pasakojimo dalyje rašiau, turiu žinoti, kur nakvosiu. Miegojimas gardelyje buvo geras. Bet tai buvo tarsi pakvailiojimas. Turbūt neatsipalaiduočiau, jei žinočiau, kad visos naktys laukia neaišku kur.

O takų, trasų žygiams pėsčiomis, dviračiais Maljorkoje yra tikrai daug. Tik laiko reikia tam.

Ok, einu su pasakojimu tolyn. Šioje dalyje bus daugiau nuotraukų. Nes pasakoti nelabai ir būtų ko. Tik vaizdai. Taigi, paskutinė diena šiaurinėje salos dalyje:

Prašvito gražus rytas. Po pusryčių buvau susiplanavusi eiti pėsčiomis per kalnus į san Vicentės kaimą. Deja, pabučiavau privačios teritorijos tvoros vartų spyną. Šitam vaikščiojimui nuo namų iki tvoros ir atgal sugaišau gerą valandą. Informacijos centro darbuotojai patvirtina, kad kito kelio per kalnus iki Vicentės nera...
Autobusas į Cala san Vicente jau buvo išvažiavęs, o kitas tik po poros valandų. Draugė buvo išvykusi į pelkes. O man labai norėjosi jūros ir kalnų. Nepersiplėšiu juk, nors įdomu būtų ir pelkė.
Masčiau, ką veikti. Bet sugalvojau, kad vis tik pašmirinėsiu po uostą ir nuvažiuosiu į Cala sant Vicentę.
Bilieto kaina iki Cala san Vicentės 1,10 eur. Kokios 7 min. kelio. Važiuodama Vicente per langą užmačiau gražų paplūdimį, su bangomis lyg vandenyne. Išlipu ir einu į jau matytą paplūdimį. Jie visi čia sužymėti nuorodomis, todėl viskas paprasta. Bangų didumo čia, Maljorkoje, kokias pamačiau šiame kaimelyje prie jūros, dar nesu mačiusi. Knygutė Info Pollenca, paimta iš informacinio centro, rodo, kad Cala san Vicence turėtų būti keturi paplūdimiai. Nusprendžiu pamažu apeiti visus, o tada pabūti ilgiau labiausiai patikusiame.
Pirmasis, dar autobuse užmatytas paplūdimys ir buvo Cala Barques. Šalia jo – didžiulis viešbučių kompleksas. Kas nori tik ramaus poilsio gražioje vietoje, tikrai rekomenduoju poilsiui šį kaimelį - Cala sant Vicente.


Cala Barques nuo viešbučių komplekso.


Bangos.


Nežinomos paskirties pastatas keliaujant takeliu nuo automobilių aikštelės link Cala Barques.


Cala Barques. Peršarpinau nuotrauką...


Erdvus paplūdimys, žmonių nedaug, galima užsiimti sau teritoriją.


Lyg susitarę visur ruošiasi pražysti alijošiai.


Cala Barques iš priešingos pusės.


Papildyta:
Cala Clara –tik pavadinimas daugiau. Nieko gero toje vietoje neradau.
Patraukiu prie Cala Molins, apie kurį esu skaičiusi kaip apie vaizdingiausią krantą st. Vicentėje.


Link Cala Molins.

O jau bangų muša... Bangos atsimuša išmesdamos už žmogų dvigubai aukštesnius purslus. Einu iš žavesio išsižiojusi, tai į didžiules uolas, brendančias į jūrą, tai į purslus besidairydama.


Bangų muša.


Cala Molins betoninis paplūdimys.


Cala Molins.

Ketvirtas Vicentės paplūdimys Cala Carba irgi tik vadinasi paplūdimiu. Siauras, purvinas, molėtas. Į kalną sukelti laivai. Netoli radau nuorodą į Cami de C‘an Botana. Bet priėjusi, visur radau arba užrakintus vartus, arba „closed.“


Į Cami de C'an Botana.


Cala Carba. Į kalną sukelti laivai.


Cala sant Vicenc panorama.

Papildyta:
Kiek ilgiau pabūnu Cala Molins. Suvalgau vakarykščius didžiuosius sumuštinius su sūriu. Žiūriu į besimaudančius. Karšta diena. Popiet – beveik nei vieno debesėlio.


Maudynės Cala Molins bangose.


Vandens smaragdai.


Paskutinis žvilgsnis į Cala Molins uolas.


Campabellų namas. Populiaru Maljorkoje prie namų rašyti ne gatvės pavadinimą ar numerį, o šeimininkų pavardę.


Kad nemeluoju, jog šie grožiai tikrai sant Vicentėje.

Iki autobuso lieka apie valandą. Pamažu einu link stotelės. Dar sugrįžtu atsisveikinti su pirmuoju paplūdimiu – Cala Barques. Vakarop vanduo čia jau atslūgęs, bangos nurimę.


Vėl Cala Barques.


Spalio mėnesio žiedai.


Papildyta:
Parvažiuoju gana anksti. Parlėkus į hostelį pavalgau. Ir išeinu atsisveikinti su Port de Pollenca.


Vakarinis Port de Pollenca.




Ir naktinis...


Atspindžiai.

Grįžus, daiktų dėjimasis.
Laikas taip greit praėjo...

Aciu, Vivica.
Ištiso gulėjimo prie jūros ar baseinų tai net neįsivaizduoju.
Bet čia kam ko reikia iš atostogų.

O aš bandysiu baigti savo pasakojimą:

Kitą dieną iškart po pusryčių išsiregistravę iš hostelio, pajudame į vakarinę Maljorkos pakrantę. Bilietą perkame iki Sollerio. Pto. Pollenca – Soller bilieto kaina 7,10 eur. Važiuojame apie dvi su puse valandos. Keliukas siauras, vingiuotas. Kelias apaugęs krūmais ir medžiais, todėl ne dažnai išlenda kalnai, slėniai, jūra. Bet jau kai pasirodo – vaizdai būna labai gražūs. Autobusas lėtai pravažiuoja Lluc – spėju viena akimi pamatyti vienuolyną. Taip pat pasigrožiu kalnų ežeriukais, upe. Apačioje sušmėžuoja maži Sollerio nameliai.


Važiuojant maršrutu Port de Pollenca - Soller.


Serra de Tramuntana kalnai.

Solleryje pabūname vieną minutę. Spėju pamatyti bažnyčią. Prie pat jos – traukinukų stotis. Senovinio traukinio vagone įsikūręs turizmo informacijos centras.
Su senoviniu tren riedame į Port de Soller. Bilieto kaina - 4 eur. Bet tikrai neverta tiek mokėti. Nes važiavimas nėra įspūdingas. Nebent iš Palmos iki Soller verta važiuoti su tuo turistiniu traukinuku.
Po Port de Pollenca ir st. Vicences Port de Soller nublanksta... Norisi kuo greičiau bėgti iš jo. Bet viena bėgti nesiryžtu. O bendrakeleivė nusprendžia, kad liekam.


Sollerio miestelio fragmentas pro električkos (Tren) langą.


Port de Soller.


Port de Soller švyturys.


Tren.

Port de Soller paplūdimyje. Pamąsčiau, kad bent vieną padoresnę nuotrauką padaryti reikia....

Port de Soller paplūdimys siauras, šiukšlinas, smėlis rūpus, vanduo drumzlinas. Pabūnam čia pusdienį. O kai reikia judėti į Palmą, mano bendrakeleivė neberanda piniginės su visais pinigais ir dokumentais... Tai va, taip nesmagiai ir nemaloniai baigiasi mūsų kelionė...

Port de Soller policijos įstaigos, kur būtų galima parašyti pareiškimą apie vagystę, nėra. Važiuojame autobusu į Palmą. Atsimenu, kad ši kelio atkarpa turėjo būti įspūdingesnė, nei iki Sollerio. Mačiau nuostabų saulėlydį, vakarinius Dėjos ir Valdemosos žibintus. Bet jau niekas neberūpėjo.

Palmoje vietoje planuoto klasikinės muzikos koncerto vienoje iš senamiesčio bažnyčių teko ieškoti policijos skyriaus. Po protokolo surašymo policininkai liepta važiuoti į oro uostą. Oro uoste – vėl ėjimas nuo taško link taško. Miegas ant labai patogių ir minkštų minkštasuolių. Uostas naktį tylus, nes nevykdo skrydžių. Šilta, nereikia net miegmaišių.

Rytas nieko gero neatneša. Pasirodo, mano bendrakeleivė su policijos išrašu negalės skristi... Jei mes turėtume bilietus ne į Londona, viskas būtų ok. O anglai neįsileidžia be paso ar laikino kelionės dokumento. Taigi, pusdienį prasimalame oro uoste. Per pietus aš išskrendu, bendrakeleivė lieka. Viskas taip sus***a.

Man jau antras toks nutikimas gyvenime, kai kelionės metu pavagiamos žmonių piniginės su dokumentais. Laimei, tos pamokos ne su manimi pačia. Žmonės, niekada nelaikykite dokumentų ir pinigų piniginėje!!!

Lėktuve sėdžiu prie lango – registruodamasi pasiprašiau vietos prie jo. Pasigrožiu Maljorkos krantais.


Palma iš lėktuvo skrydžio.


Maljorka. Paskutinis žvilgsnis į salą.

Heathrow. Iki autobuso į Stanstedo oro uosto pagal mūsų pirktus išankstinius bilietus dar 3 valandos. Siaubingai noriu miego, todėl norėčiau nuvažiuoti i Stansted ankščiau. Jei gerai mokėčiau anglų kalbą, gal ir būtų pavykę iš karto. Kai prieinu prie vairuotojo, šis baksnoja į mano laiką. Ir jokių kalbų apie ankstesnį išvykimą. Galiausiai vis tiek gera valanda ankščiau pavyksta išvažiuoti. Matyt praėjo piko laikas ir jau autobusai tušti buvo.

Stanstedo oro uoste pirmiausiai pavalgau. Vakarienei – visą dieną gaminami angliški pusryčiai, kurie man taip patiko kelionės pradžioje Heathrow. Čia jie prastesni. Bet užtat pigesni. Ir į kainą įeina didelis puodas arbatos. Su pienu. Niam niam.

Po to į migiškį. Bandžiau pereiti apsaugą, nes esu skaičiusi forumuose, kad už apsaugos yra geresnės sąlygos miegoti. Tačiau darbuotojas liepia ateiti 3 val. ryte, nes man dar per anksti – sistema nepraleidžia...
Vietos miegojimui neieškau, nes nebeturiu jėgų. Atsigulu ant minkštasuolio. Bet jis toks nepatogus, rankenos kliūna. Pabijojau, kad galiu nudardėti ant žemės miegodama tokioje nepatogioje pozoje. Tai užmatau ramią nišą už kažkokio kioskelio ir griūnu ant žemės. Netoli buvę durys į lauką, todėl ištisas judėjimas trikdė. bet jau nebeturėjau jėgų ieškoti geriau. Dėl nuovargio netgi tokiomis sąlygomis išsimiegu karališkai. Tik kad neilgai miegoti tenka. Ryte sau viena pakikenu, kad miegojau tikrai liukso sąlygomis, nes pamačiau, kad kiti guli ant grindų tiesiog vos ne viduryje salės, be jokių kilimėlių ir miegmaišių.

Dėl savęs džiaugiuosi, kad sklandžiai visas grįžimas gavosi. Nes gal tik Stenstedo oro uoste aiškiai ir man suprantamai informaciją sakė. O visur kitur, jei pakeistų vartus ir tos informacijos neparodytų švieslentėse - bučiau nesupratusi sakomos informacijos...
Tai va, taip ir parskridau. Lietuvoje šalta, niūru.

Maniau, kad nebeparašysiu pasakojimo, nes nuotaika buvo ne ta... Bet po kiek laiko išsijudinau.

Kaip gaila, kad taip atsitiko O kaip sekėsi bendrakeleivei grįžti?

Grizo beveik savaite veliau, priverstinai aplankiusi kitas Ispanijos vietas, su didziulemis islaidomis ir nervu susigadinimu.

Vis tik butina ir dokumentu kopijas tureti vaziuojant i keliones.
Realiai svetimoje salyje esi niekam neidomus. Vienintele rekomendacija - kreiptis i ambasada. O jei tai sala ir keli eurai kiseneje - kaip iki zemyno nusigauti reiktu??? Zodziu, tikrai nelinkiu to patirti.

Puikios nuotraukos O jau vandens žydrumas Kalnai Kaip įdomu, kad alijošiai su žiedais spalio mėnesį, aš balandžio pradžioj jų pumpurus taip pat fiksavau Barselonoje O vasarai pratęsti Maljorka matau, kad tinka Linole čia tau už pasakojimą ir mielus akiai vaizdus