Ar verta ieškoti gyvenimo prasmės?

Daugiau nei pries desimt metu kiekvieno kiek geriau pazistamo vyresnio amziaus zmogaus klausdavau sio klausimo - kokia gyvenimo prasme. Ir kiek atsakymu isgirsdavau nei vienas netenkino. jauciaus lyg nesuvokciau to, ka visi suvokia. nesuvokiau, kam gyventi, jei virsi dulke. kam dekoti uz tai, kad tau padovanojo gyvenima, jei tuo gyvenimu nemoki dziaugtis.
o paskui pradejau gyventi ... ir dziaugsmas atsirado. I klausima dar ir dabar sunku atsakyti. bet manau, kad prasme yra, tik ji nepastovi.

Vis delto, tikrai. Gyvenimas beprasmis. Sis klausimas kilo tik del to, kad mes esame homo sapiens. ir kazkoks protingai filosofuojantis dede taip sumaste ir pradejo ta klausima visiems uzdavineti. Ar susimasto pingvinai? Ar zuvys? Ar meskos? Ar infuzorijos? Jie visi TIK gyvena, kazka eda, kazkam kenkia, kazkieno lieka suesti. ir viskas. nuo gimino iki mirties - ta tarpsni jie kovoja del sau tinkamos terpes ir savo pilno skrandzio. kokia esme gali buti? Mes tokie pat kaip jie, tik kenkiame viskam daug labiau ir ziauriau.

Gyvenimas nera beprasmis. Net jei nedarome didziu zygdarbiu. Gyvenimo prasme yra - gyventi. Kiekvienas eilinis darbas, kuri mes atliekam darbe, namuose, kiekvienas geras zodis pasakytas kitam, kiekvienas geras darbas, kuri padarome sau ar kitam - visa tai turi prasme. Mes tam ir atejom i pasauli, kad atnestumem i ji truputeli gerio ir grozio, net jei jis pasireiskia tik pagaminta vakariene ar pokalbiu su drauge. Pagaliau darome itaka ir kitu zmoniu gyvenimams. Nejau tai neturi prasmes ir yra visiska tustybe? Ir reikia gerbti savo bei kitu gyvenimus, o ne spjaudyt Dievui i veida, sakant kad niekas neturi prasmes, vistiek mirsim. Taip, mirsim ir musu veikla zemeje pasibaigs, bet niekas is TEN dar negrizo ir nepapasakojo, kas TEN vyksta, todel nereiketu suvesti viska i mirti kaip galutine pabaiga. Net jei tai ir tera visiska pabaiga, mes liksime kitu zmoniu atmintyje ir musu siokia ar tokia itaka liks kitiems zmonems. Ir eilinio pijokelio, ir sventojo budisto, ir maximos kasininkes.
Papildyta:



o jei pingvinai, meskos, zuvys ir infuzorijos susimastytu apie gyvenimo prasme, prieitu nihilistiskos isvados, kad ju egzistencija beprasme ir masiskai nusizudytu - gamtoje sutriktu pusiausvyra ir kitos rusys, taip pat ir mes pajustumem neigiamas pasekmes. gal todel ju smegeneles ir apsaugotos nuo gyvenimo prasmes paiesku.

cia tik mano prielaidos.

Verta ieskoti gyvenimo prasmes. As ja radau. Suprantu del ko gyvenu. Dziaugiuosi kad galiu padeti kitam, dziaugiuosi, kad esu mama, dziaugiuosi,kad galiu skaityti idomias knygas, dziaugiuosi, kad karta i metus nueinu i teatra. Juk tai nuostabu bendrauti, tureti seima. Taip. Man ji pirmoje vietoje.
Svarbiausia gyventi tikslingai. O suprasti, kas yra vertybe daugumai zmoniu labai sunku. Ypac tada kai ziuri TV, matai reklamas, Nuolat zmogus esi kazkur itrauktas, pavarges nuo siekimo gauti ir kuo lengvesniu darbu. Dar mano gyvenimo prasme yra dirbti savo megstama darba.

aš kalbu visai ne apie mirtį, o apie tai, ką mes paliksime po savęs. Jūs vieniša. Tai jūs dvidešimtketurias valandas per parą sėdite namie, su niekuo nebendraujate, nieko gyvenime neveikiate? Kodėl tik apie vaikus eina kalba, kaip apie "palikimą" po savęs
Prasmė yra ne mirtyje, o tame, kas lieka kituose žmonėse po mūsų "kažko" veikimo čia. Būtent tai ir pratęsia mūsų prasmingą buvimą čia. Ir tai nėra materialūs dalykai. Kalbu ne apie "kas ką pasakytų", kas ką atsimintų po... Ne apie nuomonę eina kalba, o apie tai, kaip kuriasi asmenybė - ją formuoja žmonės, kurie dalyvauja tame ir tai, kas susideda iš daugybės mažų dalelių žmoguje - yra kiekvieno jų indėlis, kuris liks, kai kažko jau nebebus...

Ir mes nesam nei pingvinai, nei žuvys, nesuprantu, kam tapatinti tai

Kad ir kaip banaliai beskambėtų, gyvenimas turi tiek prasmės, kiek mes patys jam tos prasmės suteikiame. Jei kasdieną galvojame, kad mūsų gyvenimas beprasmis, vadinasi, jis ir yra beprasmis. Ir bus beprasmis, kol nematysime reikalo kažką pakeisti. Bet kokiu atveju, tai subjektyvus mūsų pačių pasirinkimas. Objektyvių matų gyvenimo prasmei išmatuoti nėra

Sveikos.
Gyvenimo prasme - labai subjektyvus dalykas. Manau kad kiekvienam jos ieskoti verta, nes kai randi ta prasme butent sau ir butent tuo laiko momentu - ateina vidine pilnatve. Pvz. kol mes mazi - musu gyvenimo prasme yra musu tevai, ir mes esame laimingi ir patenkinti kai mus giria ir myli. Paauglysteje gyvenimo prasme tampa pripazinimas. Atrodo, kad tiesiog privalai buti visatos centras ir jauties nelaimingas jei tave visuomene atstumia, nematai del ko gyventi. Veliau prasme buti salia mylymojo zmogaus. Dar veliau prasme surandi vaikuose. O toliau as kol kas nepazengiau todel pasakyt negaliu Bet bet kokiu atveju manau reikia susimastyti o kam gi as gyvenu. Nes kitaip, labai jau beprasmiskai tusciai ir pavirsutiniskai viskas atrodo. IMHO

Gal jau jus pati ka nors paraset? Nukopinkit i SM. Bus daugiau "maisto" temos dalyviams.

Na, 8-9 valandas bunu darbe, po to arba namo arba kur nors. po to miegu. bendrauju mazai, nes mane labai vargina zmones ir man reikia labai daug vienatves. As neturiu talentu, blogai piesiu, nedainuoju, neimli skaiciams ir negaliu sukurti nauju technologiju. Darbe tik esant dideliam stresui manyje atgimsta salciausias ir racionaliausias protas, bet man truksta profesiniu ziniu, kad galeciau savarankiskai pasiulyti sprendima. Visa kita savo laika as tiesiog miegaujuosi savimi, dazniausiai tyloje, su kokiu skaniu gerimu taureje. Akivaizdu, as nepalieku po saves nieko. Na, pagelbeju draugem, kai jos serga. Viskas. As neimu, bet ir neduodu. Mano asmenybe suformuota nezinau is ko, nes as radikaliai skiriuosi nuo visos kitos gimines...

Na stai parinkau tris pagrindinius argumentus rasiniui (apklaustu zmoniu nuomone) :
Gyvenimo prasmes ieskoti verta todel, kad galetum siekti tikslu gyvenime, tobuletum.
Gyvenim o prasmes ieskoti verta, nes tai ugdo dvasines vertybes.
Gyvenimo prasmes ieskoti verta, kad turetum del ko gyventi(kitaip tariant, kad rastum ta prasme, arba iprasmintum gyvenima), kad gyventi butu idomiau, linksmiau.
Kiek vienas is siu argumentu dar turi daugiau potemiu.

Bet vistik sunku kazka ismastyt, todel, kad atrodo jog priestarauju sau ir visus turiu itikinti, jog 2+2=5
Is patirties sakau, kad tas ieskojimas ne visada gera atnesa..va pradejau ieskoti gyvenimo prasmes, bet net budama geriausia mokine savo klaseje nesugebejau vidurines pabaigti...pradejau ieskoti gyvenimo prasmes su ieskojimu atejo ir savianalizes laikotarpis ir visi mano abituros egzaminai nusikele keleriems metams..ir dar daug nemaloniu dalyku ivyko tuo metu(apie juos cia ne vieta kalbeti turbut). O dabar kai as turiu savo gyvenimo prasme ar man dar kazko ieskoti???
As prasmes neradau..as ja pati padariau..t.y. iprasminau gyvenima... Sutikau vaikina ir nusprendziau, jog sujuo man reikia susilaukti vaikucio, tam, kad tureciau prasme gyventi...nes iki to laiko viskas ka dariau atrode beprasmiska..viskas man atrode ne taip kaip turi buti...Ir dabar, kai turiu maza zmoguti supratau, jog as visiskai beprasmiskai ieskojau tos prasmes, nes pats gyvenimas ir yra prasme....

Esu laiminga ir ugdyti dvasia galiu neieskodama prasmes..ir tikslu siekti galiu, nes jau turiu prasme...
Seip esu lankstus, visapusiskas zmogus, bet sitas rasinys man suvirpino siela..prasidejo filosofavimu metas..ir niekaip negliu persilauzti ir ji uzbaigti..