QUOTE(GiedrėM @ 2011 02 21, 08:44)
Kaip siūlote parodyti tą nusivylimą?
o ka jus paprastai darote, kai pykstate (apskritai, ne tik su vaikais)?
QUOTE(GiedrėM @ 2011 02 21, 08:44)
Matot, aš tas išdaigas suprantu kaip dėmesio reikalavimą, nes jos visada įvyksta, kai nesu su juo visu 100proc.
vaikui reikia ne demesio - vaikui reikia jaustis saugiam, mylimam.
tiesiog dazniau pastatykite save i vaiko vieta, pazvelkite i save vaiko akimis... ir tikrai rasite budu, kaip vaikui parodyti (ne zodziais, o veiksmais - maziems vaikams zodziai nesvarbus), kad ji mylite.
pagyrimai/pabarimai yra lygiai tas pats, kas visi kiti bausmes/paskatinimo variantai... pagyrimas bevertis, jei sakomas formaliai (nes "noriu parodyti demesi") - reikia ne girti, o dometis vaiko veikla. ir sakyti ne "o, kokia grazi pilis", o "matau, pastatei pili is zaliu kaladeliu." - ty ne vertinti, o tiesiog kalbeti apie tai, ka matote paminint tikslias, smulkias detales ir leidziant vaikui pratesti pasakojima apie savo veikla
galiausiai, realybe tokia, kad su vaiku negalite buti 100 proc. tai tiesiog nerealistiska, neigyvendinama uzduotis. buvimas su vaiku visada yra kompromisas tarp vaiko ir kitu seimos nariu poreikiu - ir visiems seimos nariams tenka ismokti diplomatijos, kompromisu siekimo meno
daug geriau vaikui atvirai pasakyti - "as gaminu valgyti, su tavimi galesiu pazaisti po pietu" (ir zinoma, pazada ispildyti), negu stengtis dalyvauti "viena akimi", formaliai