Gimdymas, apie kokį svajojau - Gimdymo istorijos

Mūsų trečiasis sūnelis - netyčiukas. Netrukus po pirmojo Jokūbo gimtadienio
pajutau stiprų pykinimą. Pradžioje dar galvojau, kad apsinuodijau, bet po kokių
trijų valandų supratau, kad tas pykinimas labai jau pažįstamas. Aišku, tokias mintis bandžiau vyti šalin, nes gėriau KT ir dar 3-4kartus maitinau krūtimi, bet savijauta negerėjo. Kitą rytą laikiau rankose testą su dviem juostelėmis. Sėdėjome abu su vyru, žiūrėjome į jį, po to vienas į kitą: "Negali būti...". Po savaitės testą pakartojau - rezultatas tas pats. Pas gydytoją dar ėjau su viltimi, kad visa tai netiesa, bet ji nustatė maždaug 9 savaičių nėštumą. Teko artimiausius metus perplanuoti iš naujo ir susitaikyti su mintimi, kad rudenį ne pradėsime trečią mažylį, o jau pasitiksime...

Nėštumas buvo lengvas. Per echoskopiją lyties prašėme nesakyti, o nėštumą prižiūrėjusi gydytoja vis žadėjo mažytę mergytę. Tiesa, paskutinių apžiūrų metu ta "mažytė" paaugo iki 4kg, bet "pagal sudėjimą, širdies tonus - klasikinė mergaitė". O aš širdyje jaučiau, kad nešioju dar vieną sūnelį, džiaugiausi tuo, nors neslėpiau, kad mergytė būtų be galo malonus siurprizas.

Bėgo paskutinės termino dienos, bet pilvuko gyventojas neskubėjo. Laukiau ramiai, nes žinojau, kad gimdymo data tikrai nustatyta netiksliai - juk netyčiukas, tad aš nežinojau nei paskutinių mmm datos, nei ciklo trukmės, nes tai buvo vienintelės mmm po antrojo gimdymo. Preliminarią gimdymo datą gydytoja nustatė tik pagal pirminės apžiūros duomenis. O gautu tariamu pastojimo momentu aš tikrai pastoti negalėjau, nes gulėjau ligoninėje su sunkiai sergančiu Jokūbėliu. Bet gydytojai tai buvo nė motais. Ramiai leidus palaukti savaitę po termino ji nusprendė siųsti mane į GN. Mat kaklelis jau buvo prasivėręs beveik prieš mėnesį. Su ašarom išsiprašiau palaukti dar kelias dieneles, nes nenorėjau, kad mažius iš pilvuko būtų krapštomas per prievartą, o ilgam namie palikti savo "dičkius" (4 ir kiek daugiau nei 1,5 metų) irgi buvo gaila.

Kad ir kaip prašomas, mažiukas nepasibeldė ir per tas papildomas dieneles, tad rugsėjo 26-osios popietę aš jau prisistačiau į nėštumo patologijos skyrių. Per pirmąją apžiūrą gydytoja konstatuoja: "Kaklelio atsidarymas 5cm. Nori gimdyti dabar?" "Taip, bet..." "Užrašyk provokaciją rytoj 6 ryto. Nors, manau, jos neprireiks..." Gydytoja dar pajudina gimdos kaklelį ir aš pajuntu stiprų sąrėmį. "Na va, sulauksi dar vieno dviejų ir prisistatyk akušerėms - keliausi į gimdyklą." Aš dar bandau aiškintis, kas ta "provokacija" (vandenų nuleidimas, pasirodo), kad nenoriu skatinimo medikamentais... Gydytoja švelniai apkabina mane: "Tau tikrai neprireiks medikamentų. Ir per artimiausią parą galėsi priglausti savo mažylį. Tiki?" Aišku, tikiu...

Sąrėmius jaučiu visą vakarą. Daugmaž reguliarius - kas 10-15min. Bet akušerėms sakyti bijau. Bijau, kad jie nurims ir gimdymą teks skatinti. Ir dar labai labai nenoriu gimdyti naktį. Vakare man atneša drabužius, su kuriais 6 ryto
keliausiu į gimdyklą, liepia susipakuoti daiktus, kad ryte nevėluočiau. O aš jau realiai pradedu suvokti, kad susitikimas su pilvuko gyventoju visai čia pat. Tos mintys, siaubingai nepatogi lova ir nerimstantys sąrėmiai neleidžia užmigti. Žinau, kad kitą dieną laukia itin sunkus darbelis, todėl po vidurnakčio ryžtuosi paprašyti akušerių patarimo, ar negalima būtų apraminti nedažnėjančių sąrėmių. Jos pasiūlo nueiti į tualetą, o poto į šiltą dušą. Po šių procedūrų nugrimztu į sapnų karalystę ir prabundu tik 5.30 suskambus žadinuvui. Iš lėto atsisėdu lovoje ir pajuntu - šlapia!
Uždegusi šviesa puolu žiūrėti ar ne kraujas, bet suvokiu kad vandenys. "Na va, ir
nuleisti neprireikė", nusišypso akušerė, kai jai pasakau. Po rytinių higieninių procedūrų iškeliaujame į gimdyklą.

Gimdykloje iškart apžiūri gydytoja.Kaklelio atsidarymas 6cm, o nubėgo tik šoniniai vandenys. Bet gal to užteks ir gimdymas prasidės savaime. Nusprendžia laukti valandą. Aš džiaugiuosi, kad kliuvo gimdykla su vonia (jau nuo pirmo gimdymo svajojau ją išbandyti), o akušerė negali atsistebėti, kodėl man, vos vakar pavakare atvykus į patologinį skyrių, jau ššryt skirta provokacija, rezervuota geriausia, kaip ji išsireiškia, gimdykla. Bent trečią sykį perklausia, ar tikrai pas mane neatvažiuos joks gydytojas. Net juokas suima. Skaitau žurnalą, rašomi vaisiaus tonai. O progreso jokio. Pykstu ant savęs, kad vakare nesiprašiau į gimdyklą, kad norėjau pamiegoti... O pro praviras duris girdėti moters klyksmai (turbūt gretimoje gimdykloje), po to vyro balsas "Darykite ką nors, darykite"(čia jau koridoriuje) ir kažkieno iš medikių turbūt: "Taigi matote - darome". Po kokių 15min: "Reanimaciją! Abiems!" Mane nejučia apima panika. Sąrėmių vis nėra. 7.30 visgi nusprendžia nuleisti likusius vandenis, kurių net nepajuntu nubėgant. ("Keli lašai", kaip išsireiškia gydytoja) Aš jau nebetikiu, kad kas nors prasidės be rimtesnio įsikišimo. Bet vaikštau po gimdyklą, nes vertikali padėtis, pasak akušerės, greitina kaklelio atsidarymą. Čia mane užklumpa užsienyje dirbančios sesers, kuri net nežino, kad aš jau gimdykloje, SMS: "Sapnavau, kad gimė berniukas ilgais juodais plaukais. Ar atspėjau?" Mintyse pasijuokiu, iš kur tas ilgaplaukis juodukas, nes vyresnėliai gimė baltu pūkeliu padengtom galvytėmis. Bet atsakyti nusprendžiu jau po gimdymo.

Keičiasi pamainos. Pirmiausia užeina akušerės. Net nušvintu visa, kai pamatau jog šį gimdymą priims akušerė Rima, kuri pasitiko ir mano pirmagimį. Dar labiau apsidžiaugiu pamačius gydytoją. Pati negaliu patikėti, kad trečiąjį mano mažylį pasitiks "svajonių komanda" - būtent tos medikės, su kuriomis pirmiausia bandyčiau tartis, jei kada prireiktų. Po vizitacijų nusiraminu, kad su šiom medikėmis viskas praeis puikiai. Ir pajuntu pirmą sąrėmį! Po 5 min antras, ir veiksmas įsibėgėja. Bandau prisiminti teisingą kvėpavimą sąrėmių metu, skambinu vyrui, kad jau jam laikas, akušerė, mano paprašyta, ruošia vonią... Kai po valandėlės pro duris įeina vyras, akušerė nusijuokia: " Dabar aš jus prisimenu." Mudu su vyru susižvalgome. "Vėl norėsite pabūti vieni, o kūdikį mamytei ant krūtinės padės tėvelis?" Taip, tai mūsų pirmo gimdymo pageidavimai, išsakyti medikų komandai. Akušerė juos ir mus prisiminė daugiau nei po 4 metų! Pasirodo, retai kada panašių prašymų sulaukia. Išsakome, ko šįkart norėsime, akušerė dar paklauso mažulio širdutės, ir liekame dviese. Aš vartausi šiltoje vonioje, sąrėmius "iškvėpuoju", o vyras masažuoja nugarą ir seka dažnį: 3-4 minutės. Dar yra laiko. Deja, užėjus akušerė liepia man lipti lauk: "Trečias gimdymas kitoks. Ištisinių skausmų gali ir nesulaukti." Be to
laikas apžiūrai.

10.30 - pilnas kaklelio atsidarymas. Bet galvutė dar aukštai. Vėl duodama valanda laiko, po to būtų bandymas stumtelti mažiuką skatinamaisiais, nepavykus - cezaris. Akušerė dar įvertina vaikučio svorį (pagal mano pilvuką): 3,4-3,5kg, gydytoja pataiso, kad apie 3,7kg turėtų būti. Aš dar apsidžiaugiu, kad bent vienas ne milžinukas gims. Tik kodėl jis taip išlysti nenori? Paskutinę valandą praleidžiu šokinėdama ant kamuolio. Jaučiu artėjančias stangas. Bet kodėl sąrėmiai nedažnėja - vis tos pačios 3 minutės? Juos jau nebe "iškvėpuoju", o "išlekuoju" kaip šuniukas. Akušerė užbėga pas mus jau kas 5-10 minučių, pagiria už kvėpavimą, klausia, ar noris stumti, o aš vis "Ne" - laukiu tų stipriųjų sąrėmių,
taip įsiminusių per ankstesnius gimdymus. Galiausiai akušerė liepia lipti ant stalo - laukti nėra kada, jei galvytė nenusileido laikas skatinamiesiems. Belipant užklumpa sąrėmis, akušerė staiga guldo mane, liepia vyrui atidaryti gimdyklos duris ir šaukia:"Gydytoja, gimdom! Galvytę jau turim!", po to man "Stumk! Dar kartelį. Palauk!" Atskuba gydytoja, o vyras šnibžda man: "Plaukai tai tikrai juodi." Dar pora stumimų ir 11.45 - verksmas! Girdžiu akušerės žodžius: "Su kokiais marškinėliais!" ir atsimerkus matau nuo galvytės iki užpakaliuko mažylį dengiančią plėvę, kurią nuima gydytojos rankos. Netrukus vyras šypsodamasis man ant krūtinės deda mūsų mažylį: "Martynukas..." O aš šoke: "Ne mano sūnus!", nors dar negimusi placenta, nenukirpta virkštelė. Mintyse gyveno žydraakis baltapūkis, kaip ir broliukai, o čia siauraakis ilgaplaukis juodukas... Visi, buvę gimdykloje negali sulaikyti juoko. Aš nejučia imu kvatotis irgi... Pati iš savęs. Vyras nukerpa virkštelę, medikės apžiūrinėja placentą, o aš glostau Martynuką
ir mąstau, kad noriu lauktis ir gimdyti vėl...

Netrukus paaiškėja, kad pagimdžiau be plyšimų, tik su keliais "nubrozdinimais" kuriuos akušerė per kelias minutes sukabina pora siūliukų. O mūsų "mažylis" ir vėl broliams nenusileidžiantis milžinukas - 4250g. Gydytoja su nuostaba pareiškia, kad per savo praktiką dėl svorio taip stipriai nėra apsirikusi. Vėliau neonatologė dar nusistebi, kaip jis man "neužstrigo", nes neesu stambi, o tokių plačiapečių kūdikių ji Klaipėdos GN matanti vos keletą per metus.

"O vaikų angelai yra jų mamos - nes jos vaikus myli, saugo ir yra labai labai geros..." (Jokūbas, beveik 4m.)

Elzytės atėjimo istorija

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis