Onkologinės ligos 20

Kaip džiaugiuosi už Jus


Atsiprašau, gal kam ir skaudu, bet jei jau šeimoje atsiranda falšas, tada nebelieka šeimos....Čia mano nuomonė.

**************************************

Ar liga duoda ar atima? Ir duoda, ir atima. Viena ranka duoda, kita atima... Kuo toliau, tuo labiau matau, kad atima ramų gyvenimą - gyveni kaip ant minos, kuri gali bet kada sprogti. Atima fizinę sveikatą. Atima nemenkai pinigėlių. Nemačiau nei vieno ligoniuko, kuris būtų neapgadintais nervukais...Tik vieni mažiau, kiti daugiau...Nemačiau geros Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos - vien tik bardakas...
Bet duoda supratimą, kad gyvenimas ne begalinis, kad negalima visko kaupti, per jėgą daryti - nes gali nespėt tuo pasinaudot. Leidžia suprat, kas tikras draugas, o kas ne. Leidžia suvokt, ar visgi tavo šeima ne falšas. Nebuvo nei vieno karto, kad nelėkčiau iš Kauno į Vilnių ar į Birštoną (kai mama buvo po operacijos) ir galvočiau, kad negerai ar per jėgą darau. Bet tuo pačiu jaučiu, kad manęs trūksta mano vaikams. Fizinis nuovargis lipo per kraštus, karjeristė vadovė sėdėjo ant galvos. Bet man mama tik viena.

NEGALI PAKEISTI PAČIOS SITUACIJOS - KEISK POŽIŪRĮ Į JĄ.
**************************************

Manau, kad nėra nei vienos, kurios "stogas nesikilnotų". Ir tos, kurios susidūrė su liga tiesiogiai, ir netiesiogiai - per artimųjų ligą. Fiziškai, psichologiškai sunku. Prieš gerus metus čia, SM, merginos man sakė, kad liga duodama tik stipriems, nes silpni to nepakeltų.
bbg23, Jūs tikrai stiprios. Tik šiuo metu situacija kiek sudėtingesnė. Bet tikrai viskas praeis.
Pagalvokit, kad situacija gali pasikeisti tik po kelių mėnesių, metų...Nes kol vyksta gydymas, tol sunku visiems...

****************************************
Gal kas žinote, kaip einasi TIKĖSIU, Ugn*Inei?

Deja, tyla... Kasdien pagalvoju - pasimeldžiu. Manykime, kad viskas TIKĖSIU gerai, gal negali parašyti, gal dabar nenori.... Kai tik galės - būtinai pasirodys. Juk mes jau žinom, kaip ji mus moka nustebinti... Tikiu, kad viskas jai gerai...

O Ugn*Inė tikrai laikosi savo žodžio, ir visiškai atsiribojo nuo SM. Tai jos pasirinkimas, ir toks jis ir tebūna. Aišku, gaila, kad nė draugė neparašo nors puse žodeliu, be smulkmenų. Tikriausiai, kaip ir rašė savo puslapėlyje, ji jau išvykusi gydosi , ir gal tie parašymai jai ne galvoje dabar. Taip pat tikiuosi, kad kada nors ji sugrįž bent trumpam pasipasakoti. Telieka spėlioti...

Aš per chemo pora kartų buvau nualpusi, gerai , kad kritimas buvo minkštas.Kraujas tuo metu buvo pakenčiamas, bet žemas spaudimas.Labai neturėjau jėgų. Jei žemas spaudimas reikia daugiau gerti skysčių .Apie TAC shemą nieko nežinau.

Rasele ačiū už temą ir daugiau tau tokių šviesių dienų.

Ir geros naujos savaitės visoms mergaitėms ir jų artimiesiems.

Ačiū... Ir Jums, Gabija, kuo geriausios kitos savaitės. Kaip laikosi Jūsų gražioji gausiažiedė orchidėja? Ir įdomu, kaip tie reikaliukai pas Jus su tapybomis?

ifauru,

gal nesupratote, kalbejau apie falsa ne savo seimoje, o kalbejau bendrai..
Falsas, kurio pilna daug.. Jauciu tai is aplinkiniu.. Ir zmones, kurie nepatyre sios ligos, niekada nesuzinos, kas yra branginti seima ir kiekviena akimirka praleista kartu, net jeigu mano mama dabar guli lovoje.. Darau viska, kad bent pora akrtu i diena nusijuoktu...
Tai cia mintis apie tai, ka dave si liga man.. Kai esi tokioje situacije(kurioje esame mes) mes labai jauciam netikruma is kitu, o mumyse yra tik nuosirdumas..
ZInau, kad netureciau skustis, jog rauna stoga ir t.t Siandien tiesiog sunki, niuri diena, todel norejau "issikalbeti", nes pries mama negaliu rodyti liudesio ir negatyviu minciu..

Kalbekit viska ka tik norit, viena diena gali atrodyti vienaip, kita kitaip ir labai gerai, kad yra kur isilieti, nes antraip tas stogelis tikrai gali ne tik kilnotis, bet ir nulekti. Labai Jus suprantu, tetis sirgo du su puse metu ir jo nebeliko, zinokit viska atiduociuo ir atrodo viska isskesciau, kad tik jis butu su mumis. Visa ligos laika rupinausi, zinoma situacija buvo kur kas lengvesne, jis buvo pas mus stipruolis, chemiju turejo daug, bet pernesdavo pakankamai lengvai, o gal galvoju, kad gerai nuslepti sugebedavo, bet kaip as pavargau per ta laika psichologiskai nuo galvojimo apie ateiti, po kiekvieno gydymo vis galvodavau, kad gal pagaliau bus gerai, bet nebudavo, bet vis vien tikejau ta diena, kada bus viskas gerai ir tai mane palaike, kabinkites ir Jus i tai, tikekit, kad ateis ta diena, kai mamyte isleis Jus ir gales pabuti su vaikuciais, kalbekit su mamyte apie tai, kad noretumet greiciau matyti mamyte sustiprejusia ir galincia padeti Jums. Man po tevelio ntekties nelengviau nei trupucio, pergyvenu pati, mano mamyte dabar yvena pas mane ir kiekviena diena verkia, kaip ji gyvens toliau, kartais pasako, kad nori buti su teciu, o man taip sunku, turiu savo seima, bet negaliu buti laiminga.

Sveikos, sveiki, užsiregistravau šiandien, nors ne kartą esu įėjusi į šį puslapį ir paskaitinėjusi apie šią ligą ir jos gydymo metu ivairius išgyvenimus. Atlaikiau vėl (jau antrą kartą -po atkričio) 6 chemoterapijos kursus (Paklitaksolis ir gemzaras). Paskutis buvo lapkričio 4 dieną, o liga deagnozuota 2002 m. sausio mėn. Dabar paskyrė Tamoksifeną, ankščiau jo negėriau. Šiandien pirmą kartą išgėriau tableytę.

Galite skųstis. Čia gi kertelė Jūsų/mūsų sielai....Ne kiekvienas, kuris nieko panašaus nėra patyręs, gali suprasti.
Turite pirmiausiai pati patikėti, kad su mama bus viskas gerai, o tada jau gal pavyks ir mamą įtikinti....


Laikykimes drauge Jūs labai stipri - kovojate ir esate turėjusi didelių pergalių

Nežinau, kaip toleruos tą vaistuką mano kūnas. Čia pasikaitinėjau, kad labiausiai veikia venas.
Papildyta:
ifauru, dėkoju už palaikymą ir šiaip dar nelabai moku šio puslapio nustatymais naudotis.

Mirusius reikia paleisti.Girdėjau , kad siela kankinasi, jei artimieji nuolat verkia ir gedi.Reikia mokintis būti laimingai su savo šeima, nes ji gyvenimo ateitis , gyvenimo nepakartojama šiandiena.

Tai yra tavo gyvenimas ir tu negali skriausti šeimos , nes tavo nelaiminga būsena persiduoda vaikams , šaldo vyro santykius.Jūs dar turite gyventi.Nueikite dar kartą į bažnyčią pasimelskite ir pasakykite tėveliui, kad jo labai gailite, bet labai mylite savo vaikus ir vyrą ir dabar norite atiduoti savo meilę jiems ir būti su jais laiminga.

Aš jau močiūtė ir nenoriu, kad vaikams po mano mirties gyvenimas prarastų džiaugsmą ir prasmę.Natūralu , kad tėvai miršta pirmi.Tragedija - kai tėvai laidoja vaikus .Mačiau ir tai.

Su mamos emocijomis jau kita šneka.Jie kartu meilėje ir varge pragyveno gyvenimą.Kokia bebūtų vaikų meilė ji neatstos prarasto vyro, buvusios meilės , prisirišimo.Juk jie buvo bendraamžiai , juos siejo bendri interesai. Mama niekada nesupras anūkų muzikos , aprangos , problemų, anūkams bus neįdomios močiutės raudos.Ji neturės su kuo prisiminti jaunystės nuotykių, o vaikų darbo ir gyvenimo problemos bus nesuprantamos, jų draugai nepažįstami.

Žmogus deja į gyvenimo pabaigą, kaip tai bebūtų neįtikėtina tampa vienišu. Ir deja pats žmogus turėtų neprarasti orumo ir neužkrauti savo juodų emocijų artimiesiems.

Reikia mamai griežtai pasakyti, kad gyvenimas tęsiasi, našlėmis tamta tūkstančiai moterų.Tai rodo ir statistika.Jei jos pradėsite gailėti ir kartu verkti ji visai pasiduos.
Noras , kad jos gailėtųsi taps vampyrišku įpročiu.Ji tiesiog norės ir norės , kad jai būtų skiriamas pastovus dėmesys ir gailestis.Tai vienas žmogaus būdų būti dėmesio centre, atkreipti kitų dėmesį.

Gal būt toks verkimas iššauktas depresijos.Jei nenaudojo raminamųjų , nupirkit žolelių, arba nuveskit pas nervų gydytoją.

Užduokit jai darbų.Numegsti šaliką, megstinį vaikams.paprašykit sutvarkyti kambarius.kai moteris dirba , mažiau galvoja.

Tiek mano filosofijos.Gal ji griežtoka, bet aš tokia jau esu.
Papildyta:


Tu esi veteranė mūsų būryje.Tikėk ir mes tikėsime stebūklais.

Domogintarei:
o aš manau, kad reikia leisti mamai išgyventi dabartiniuos jausmus neskubinant, nesakant, kad "užteks" raudoti, gedėti. Aš už tai, kad jausmai būtų išgyvenami tokie, kokie yra, neužgniaužiant jų. Kad mama verkia, matyt dar ne laikas atsitiesti. O jei griežtai sakyt "liaukis", tai tas pats , kas sergančiam sakyti "nesirk".
Mama nustos verkti tada, kai ateis tam laikas . Esu stebėjusi situaciją, kai mama neteko vaiko, maniau, kad ji niekada neatsities,....nevalgė, nesirūpino savim nei kitais, o praėjo porą metų, ir atsitiesė šiek tiek. Po 5 jau visai. O jūs būkite dabar šalia, kalbėkitės; jei reikia, paverkite, ilgainiui tos kalbos turėtų tapti šviesesnėmis, prisiminimai nebekels graudulio. Viskas su laiku.

Na dar gražiau Žinoma, kad vadinkite. Mano - Perlas, Jūsų - Perliukas

LABAS RYTAS visoms