Niekada nesutiksiu, kad liga davė kažką gerą. Davė invalidumą,depresiją, praradau darbą, bendravimą, nes sėdžiu kaime, chirurgas padarė 3-is charakiri ir vieną mažesnę operaciją.Gavau 4-is chemo ciklus.Nerandu nei vieno pliuso.Vien praradimai .
Ir kokio dydžio turi būti tas pliusas, kad už jį sumokėti tokią kainą.Tik už artimųjų gyvybę ir sveikatą mainais , sutinku be svarstymų mokėti šią kainą.
Žolė taip pat žalia, sniegas taip pat baltas,o štai dviračiu jau du metus nesivažinėjau, kilometrą nuėjusi , galvoju kaip toli reikia eiti iki namų atgal.Ot tai davimas!
Dabar gyvenu ėdama nerimo.Kiek tęsis remisija : 3,5,6 mėnesius , o gal ilgiau?
Tai kur čia tie ligos privalumai?
Kažkoks lakios vaizduotės žurnalistas pakišo mintį, kad liga duoda.
Aš visai nenorėjau skųstis, bet pasakymas apie tai , kad liga duoda kažką gero mane kiekviena kartą įveda į pasiutimą.Kam vynioti situaciją į vatą? Liga yra liga.Su ja privalai susitaikyti, ieškoti būdų ją nugalėti, nugalėti savo neviltį.
Bet šokinėti iš džiaugsmo , kad štai susirgusi vėžiu atradau savo širdyje gerą jausmelį, kurio nejutau anksčiau tikrai neprisiversiu.
Draugus galima atsirinkti ir nesusirgus vėžiu.
Dabar žinau, kad nenuvažiuosiu į Italiją, Egiptą ir Paryžių, nes iš pensijos neužteks pinigų, neturiu jėgų.Ir tai atėmė liga.
Ot tai džiaugsmas - tai davė liga , nes nueinu iki miško pasivaikščioti-anksčiaunebuvo laiko , nors šiuo metu jis man per toli.
As negalejau praeiti pro Gabijos zodzius...
Kai paziuriu i save ir klausiu, ka man ta liga dave... O praejo jau daugiau negu 20 metu, kai man diagnozavo kraujo vezi. As ismokau labiau jausti gyvenima ir kuo prasmingiau isnaudoti laika. As lengviau sprendziu konfliktus, pasidariau daug lankstesne ir tolerantiskesne. As daug praradau, visu pirma nesukuriau laiku seimos, t.y. kai man buvo virs dvidesimt ir kai buvo daug progu. As atsakiau savo kavalieriams, nes galvojau, kad gims nesveiki vaikai. Tai skaudus praradimas... As patyriau, ka reiskia buti socialiai izoliuota ir atstumta vien todel, kad esi ligone. Tuomet nebuvo interneto ir as neturejau jokio socialinio tinklo. Gerai, kad tai truko apie 2 metus. Paskui pradejau dirbti ir mokytis ir pamazu isikabinau i gyvenima...
Man atrodo, kad tie, kurie sako, kad si liga kazka dave, visu pirma turi omeny, kad liga priverte sustoti ir atsigrezti i tikrasias vertybes. Juk pasijunti tarsi ant gyvenimo bedugnes krasto ir jau vertini gyvenima is amzinybes/egzistencines pozicijos.
Miela Keirona, esu tikinti, tad manau, kad Jums liga dave Jusu brandu poziuri i gyvenima, Jusu patyrimas vertas daugiau nei aukso, nes auksas - materialus geris, Jusu geris - neismatuojamose sielos gelmese..
Nesislepkit su savo patirtim, dalinkites ja!