Kaip žaidžia vaikai? Kaip suaugę...
Tiktai paprastai ir gražiai.
Kadaise, kai nieks mūsų nematė,
Mes žaidėm abu panašiai.
Kaip liūdi vaikai? Kaip suaugę...
Tiktai visada atvirai.
Jie ir nežinodami tiki,
Kad baigiasi viska gerai.
Kaip myli vaikai? Kaip suaugę...
Kaip mudu, kaip mudu kadais.
Todėl juos ir glaudžia ir šaukia
Gražiausiais pasauly vardais.
QUOTE(Pingvinukas @ 2006 01 09, 08:11)
Kaip žaidžia vaikai? Kaip suaugę...
Tiktai paprastai ir gražiai.
Kadaise, kai nieks mūsų nematė,
Mes žaidėm abu panašiai.
Kaip liūdi vaikai? Kaip suaugę...
Tiktai visada atvirai.
Jie ir nežinodami tiki,
Kad baigiasi viska gerai.
Kaip myli vaikai? Kaip suaugę...
Kaip mudu, kaip mudu kadais.
Todėl juos ir glaudžia ir šaukia
Gražiausiais pasauly vardais.
Tiktai paprastai ir gražiai.
Kadaise, kai nieks mūsų nematė,
Mes žaidėm abu panašiai.
Kaip liūdi vaikai? Kaip suaugę...
Tiktai visada atvirai.
Jie ir nežinodami tiki,
Kad baigiasi viska gerai.
Kaip myli vaikai? Kaip suaugę...
Kaip mudu, kaip mudu kadais.
Todėl juos ir glaudžia ir šaukia
Gražiausiais pasauly vardais.
gražu
Kūdikiai, sako neramūs
vargo su jais nemažai.
kokios laimingos mes mamos
jeigu jie auga gražiai.
mano dukryt, mano džiaugsme,
mano saulele šviesi,
nieks neapsakys šito jausmo
kai tu ant rankų esi...
mažos tavo kojytės
nemina pievos žalios
bet greitai, oi greitai dukrytė
krykštaus šiltuos spinduliuos
kalbins ji katiną rainą
vaikiška savo šneka,
prašys padainuoti jai dainą
ir šnekučiuos ji kažką.
kokia maža tu paukštyte,
kokia švelni ir gera
gera, oi gera mamytei
auga mažoji dukra.
vargo su jais nemažai.
kokios laimingos mes mamos
jeigu jie auga gražiai.
mano dukryt, mano džiaugsme,
mano saulele šviesi,
nieks neapsakys šito jausmo
kai tu ant rankų esi...
mažos tavo kojytės
nemina pievos žalios
bet greitai, oi greitai dukrytė
krykštaus šiltuos spinduliuos
kalbins ji katiną rainą
vaikiška savo šneka,
prašys padainuoti jai dainą
ir šnekučiuos ji kažką.
kokia maža tu paukštyte,
kokia švelni ir gera
gera, oi gera mamytei
auga mažoji dukra.
...Vaikai, vaikai!
Kam jie išvis reikalingi?
Užaugę vieną dieną jie palieka mus
Ir kaltina, kad pavogėme jų sapnus -
Ištuštėję namai ir vaikų kambariai,
Tokie jaukūs, kai jie ten lakstė žvitriai.
...Vaikai, vaikai!
Ką apie juos pasakyti?
Kas žino, kada baigiasi jų vaikystė?
Ar kodėl gi, kai baigias
Būnam nuo jų atskirti?
Žinau tik, kad amžiams jie lieka širdy.
Kam jie išvis reikalingi?
Užaugę vieną dieną jie palieka mus
Ir kaltina, kad pavogėme jų sapnus -
Ištuštėję namai ir vaikų kambariai,
Tokie jaukūs, kai jie ten lakstė žvitriai.
...Vaikai, vaikai!
Ką apie juos pasakyti?
Kas žino, kada baigiasi jų vaikystė?
Ar kodėl gi, kai baigias
Būnam nuo jų atskirti?
Žinau tik, kad amžiams jie lieka širdy.
Gyvybė yra šventa. Kiekvienas turime padaryti viską, kad ją išgelbėtume.
Ateiti į pasaulį taip pat sunku, kaip ir gimdyti.
Vaikai gyvena tame pačiame pasaulyje, kaip ir mes, tačiau suvokią jį kitaip.
Ateiti į pasaulį taip pat sunku, kaip ir gimdyti.
Vaikai gyvena tame pačiame pasaulyje, kaip ir mes, tačiau suvokią jį kitaip.
Iš kur tu, vaike, gavai rankas,
kojas, akis? O kas
būt gyvu tave išmokė,
kas davė tau žemę ir motiną?
Iš ko tu verki ir galvoji,
Iš ko augi, o kojos
tavo galvojimo klauso?
Kas, vaike, tau davė klausą,
kas sugalvojo plaukus,
O kas išmokė augti?
Marcelijus Martinaitis
kojas, akis? O kas
būt gyvu tave išmokė,
kas davė tau žemę ir motiną?
Iš ko tu verki ir galvoji,
Iš ko augi, o kojos
tavo galvojimo klauso?
Kas, vaike, tau davė klausą,
kas sugalvojo plaukus,
O kas išmokė augti?
Marcelijus Martinaitis
Kūdikis neklysta. Jis jus teisia nuostabiu ir siaubingu tikrumu.
Jis prasiskverbia į širdį ir mato jūsų minčių spalvą.
Naujagimis - tai veidrodis.
Jis atspindi jūsų atvaizdą. Nuo jūsų priklauso, ar jis pravirks.
/Frederikas Laboije/
Jis prasiskverbia į širdį ir mato jūsų minčių spalvą.
Naujagimis - tai veidrodis.
Jis atspindi jūsų atvaizdą. Nuo jūsų priklauso, ar jis pravirks.
/Frederikas Laboije/
Jūsų vaikas gimė. Dabar jūs žinote, kodėl jį ir save reikia auklėti dar iki gimimo. Jū privalote žinoti, kad vaikai mato pasaulį ne tokį, kokiu jį mato suaugusieji. Jie, lyg mažos antenos, girdi, kas negirdima ir mato, kas nematoma. Jie mato kitą realybę, tą, kuri paslėpta paprastai žmogaus akiai. Vaikas mato ir girdi daugiau negu suaugęs. Jo sąmonė paslanki. Jis sugeba kontaktuoti su bet kokia būtybe. Vaiko nebijo paukščiai, gėlės ir žolė. Jie pažįsta vienas kitą, supranta, užjaučia, bendrauja. Visata harmoninga, nes vaikai teisingai žvelgia į pasaulį...
R. Šemeta
R. Šemeta
- Mamyt, ar atiduotum mane už viso pasaulio auksą?
- Neatiduočiau.
- O už visus pasaulio deimantus, smaragdus ir automobilius?
- Neatiduočiau... O kodėl klausi?
- Nesuprantu - ar iš tikrųjų aš toks brangus, ar tu mane taip myli?
- Neatiduočiau.
- O už visus pasaulio deimantus, smaragdus ir automobilius?
- Neatiduočiau... O kodėl klausi?
- Nesuprantu - ar iš tikrųjų aš toks brangus, ar tu mane taip myli?
Jei vaiko sieloje ieškosime tik šiukšlių, be abejo, tik jas ir rasime. (J. Geniušas)
Visas pagrindines šakas medis išleidžia pirmaisiais metais. Vėliau joms tereikia augti ir stiprėti. To, ko norime išmokyti žmogų visam gyvenimui, turime mokyti šeimoje. (J. A. Komenskis)
Meilė - yra esminė vaisingumo dvasia: jos pagrindinis tikslas - kurti gyvenimą. (M. Montesori)
Būkite rūpestingi su mažutėliais: jie yra dideli, nes juose Dievas gyvena. (V. Hugo)
Vaikas, kuris teikia laimės savo tėvui ir savo motinai, yra geriausia, ką mūsų akys gali regėti. (S. Lagerlef)
Kaip jie pasitinka gimstantį žmogų ir kaip jie pasielgia su gimusiu, tik tai padaro juos tėvais. (Vydūnas)
Nenuovokus vadovavimas vaiko asmenybei niekada nepraeina be skaudžių padarinių ir kartais jaučiamas per visą jo gyvenimą. (P. Lesgaftas)
Nepažindami vaiko prigimties, mes vaiką savo grubumu tarsi išrauname iš vaikystės.
Vaikas kaip rožė. Ji žino, kada reikia pražysti. Niekas kitas nepražys už ją. Tad vaikui, kaip ir rožei, reikia oro, saulės, meilės.
Visas pagrindines šakas medis išleidžia pirmaisiais metais. Vėliau joms tereikia augti ir stiprėti. To, ko norime išmokyti žmogų visam gyvenimui, turime mokyti šeimoje. (J. A. Komenskis)
Meilė - yra esminė vaisingumo dvasia: jos pagrindinis tikslas - kurti gyvenimą. (M. Montesori)
Būkite rūpestingi su mažutėliais: jie yra dideli, nes juose Dievas gyvena. (V. Hugo)
Vaikas, kuris teikia laimės savo tėvui ir savo motinai, yra geriausia, ką mūsų akys gali regėti. (S. Lagerlef)
Kaip jie pasitinka gimstantį žmogų ir kaip jie pasielgia su gimusiu, tik tai padaro juos tėvais. (Vydūnas)
Nenuovokus vadovavimas vaiko asmenybei niekada nepraeina be skaudžių padarinių ir kartais jaučiamas per visą jo gyvenimą. (P. Lesgaftas)
Nepažindami vaiko prigimties, mes vaiką savo grubumu tarsi išrauname iš vaikystės.
Vaikas kaip rožė. Ji žino, kada reikia pražysti. Niekas kitas nepražys už ją. Tad vaikui, kaip ir rožei, reikia oro, saulės, meilės.
Vaiko gyvenimas tarsi augalas, kuris turi ne tik tai, ką mato mūsų akys, bet ir tai, kas jame tūno kaip ateities užuomazgos. Jis gal tik išskleidęs lapus, bet kada nors pražys, vėliau duos vaisių. Tas ateities užuomazgas gali tiksliausiai apčiuopti tas, kuris pažįsta augalo esmę. Taigi, mums norint suvokti vaiko ateitį, reikia prasiskverbti į slėpiningą vaiko prigimtį.
Kalbėjimas su savo kūdikiu labai primena pirmą pasimatymą; jautiesi tarsi pasakytum arba per daug, arba per mažai.
Kaip rasos lašelis, kaip saulės zuikelis - į pasaulį atėjo mažas vaikelis...
Palaimink mane, einantį į šį naująjį pasaulį ir saugok mano širdyje savo širdį.
Kiekvienas vaikas turi savo kalną, į kurį gali įkopti, ir turi savo žvaigždę, kuri priklauso tik jam.
Į jūsų nušvitusius veidus
Šis mažas stebuklas alsuos -
Gyvenimo pumpuras skleidžias,
Pripildo pasaulį šviesos...
Motina ir kiekvienas jos pagimdytas vaikas apjungti širdies vienybe.
Moteris, laukianti vaiko - tai tiltas tarp praeities ir ateities, ir visa jos valia turi būti nukreipta į tikėjimą, viltį ir meilę tai ateičiai.
Meilė vaikai - nuostabūs vaikai!
Vaikas dažnai verkia todėl, kad jis pavargsta dvaiškai. Būdamas šalia artimos, atsakingos ir mylinčios motinos vaikas klesti. Investuota meilė sugrįžta su milžinišku pelnu. (M. Montesori)
... Gražiausia šypsena, kuria nusišypsojo motina, pažvelgusi į savo kūdikį. (V. Šulcaitė)
Kaip rasos lašelis, kaip saulės zuikelis - į pasaulį atėjo mažas vaikelis...
Palaimink mane, einantį į šį naująjį pasaulį ir saugok mano širdyje savo širdį.
Kiekvienas vaikas turi savo kalną, į kurį gali įkopti, ir turi savo žvaigždę, kuri priklauso tik jam.
Į jūsų nušvitusius veidus
Šis mažas stebuklas alsuos -
Gyvenimo pumpuras skleidžias,
Pripildo pasaulį šviesos...
Motina ir kiekvienas jos pagimdytas vaikas apjungti širdies vienybe.
Moteris, laukianti vaiko - tai tiltas tarp praeities ir ateities, ir visa jos valia turi būti nukreipta į tikėjimą, viltį ir meilę tai ateičiai.
Meilė vaikai - nuostabūs vaikai!
Vaikas dažnai verkia todėl, kad jis pavargsta dvaiškai. Būdamas šalia artimos, atsakingos ir mylinčios motinos vaikas klesti. Investuota meilė sugrįžta su milžinišku pelnu. (M. Montesori)
... Gražiausia šypsena, kuria nusišypsojo motina, pažvelgusi į savo kūdikį. (V. Šulcaitė)
