Trapi, lyg krištolo lašelis,
Lengva, lyg pūkas erdvėje,
Mažutis spurdantis spurgelis
Karštam likimo lopšyje
Sūpuoja begalinę viltį,
Kad žemė ši - dosni, gera,
Kad ne sušalti, o sušilti
Ji Dievo buvo sutverta.
Mažutis spurdantis spurgelis
Lopšy visus namus talpins,
Kur visos keturios kertelės
Į vieną kupstą susipins.
O laikas bėgs. Tik naktys ilgos
Užtruks lopšinės kelyje,
Dienas sukibusias ant smilgos
Liūliuos birželis savyje.
Sapnus globos mažutės elfės,
Sesutės pasakėlę seks,
O meilėj puoselėtos terpės
Pasaulyje visoms užteks.
Trapi, lengva, švelni, mažutė-
Brangiausia Dievo dovana
Atėjusi į laiko būtį,
Kai vasara tokia lengva.
* * *
Iš šilumos, iš meilės, iš tikėjimo,
Su niekuo nepakeičiamu juoku,
Į šį pasaulį jie ateina -
Atsineša čia viską, kuo tikiu:
Neramų miegą, mielą šypsnį,
Linksmas akis ir daug keistų garsų,
Ir lūpas, iš kurių sulaukiam žodžių:
"Mama, aš tave myliu..."
Kas tai yra kūdikystė?
Klausia mažylė mamos.
Kūdikystė daigelis žalias
Prasikalęs po speigo žiemos.
Tai upės bangelės smagios
Ledams išplaukus.
Tai pirmas švelnus vėjelis
Šiaušiantis plaukus.
O vaikystė, mama, kas tai?
Tai melsva žibutė šlaite,
Tai žaliuoti pradėjęs gluosnis
Ir pirmoji beržų sula.
Vaikystė pavasario saulė,
Sodai balti balti.
Tai pasakų pasaulis,
Kuriame tu gyveni.
O kas tuomet jaunystė?
Jaunystė laukai žali.
Vėjas veržlus, bebaimis,
Balta lelija vandeny.
Tai nerimo gaidelė
Širdin įsmigus,
Pirma išdavikė ašara
Skausme išdygus.
O pasakyki, mama,
Kas gi yra branda?
Tai mano metai, mažyte,
Pirmosios raukšlės veide.
Tai sodas rudeninis,
Liūtis už lango,
Tai rūpesčių grandinė
Ir šokis tango.
Kas gi senatvė, mamyte?
Štai ta lazdelė kampe.
Tai šaltas rudenio vėjas
Ir speiguota žiema.
Gyvenimo lobynas,
Žila, žibutėlė galva.
Ir ašarotas žvilgsnis,
Ir visko pabaiga.
/Eglė Brazdžiūnienė/
Klausia mažylė mamos.
Kūdikystė daigelis žalias
Prasikalęs po speigo žiemos.
Tai upės bangelės smagios
Ledams išplaukus.
Tai pirmas švelnus vėjelis
Šiaušiantis plaukus.
O vaikystė, mama, kas tai?
Tai melsva žibutė šlaite,
Tai žaliuoti pradėjęs gluosnis
Ir pirmoji beržų sula.
Vaikystė pavasario saulė,
Sodai balti balti.
Tai pasakų pasaulis,
Kuriame tu gyveni.
O kas tuomet jaunystė?
Jaunystė laukai žali.
Vėjas veržlus, bebaimis,
Balta lelija vandeny.
Tai nerimo gaidelė
Širdin įsmigus,
Pirma išdavikė ašara
Skausme išdygus.
O pasakyki, mama,
Kas gi yra branda?
Tai mano metai, mažyte,
Pirmosios raukšlės veide.
Tai sodas rudeninis,
Liūtis už lango,
Tai rūpesčių grandinė
Ir šokis tango.
Kas gi senatvė, mamyte?
Štai ta lazdelė kampe.
Tai šaltas rudenio vėjas
Ir speiguota žiema.
Gyvenimo lobynas,
Žila, žibutėlė galva.
Ir ašarotas žvilgsnis,
Ir visko pabaiga.
/Eglė Brazdžiūnienė/
Sušvinta
Kiekvienas rytas Tavo šypsena,-
Tokia svelnia, trapia,-
Lyg angelo dvasia.
Paseja mumyse didžiulį norą džiaugtis -
Vaikiška akių šviesa ,
Švelnių rankelių glamone saldžiausia .
Beribe meile - amžina , tyra ,-
Ir nerimo šešėliu širdyje
Lyg pasaka liūdna
Kiekvienas rytas Tavo šypsena,-
Tokia svelnia, trapia,-
Lyg angelo dvasia.
Paseja mumyse didžiulį norą džiaugtis -
Vaikiška akių šviesa ,
Švelnių rankelių glamone saldžiausia .
Beribe meile - amžina , tyra ,-
Ir nerimo šešėliu širdyje
Lyg pasaka liūdna
sveikutes,
labai graziu zodziu cia radau
o gal kas turite kokiu graziu tevelio zodziu vaikui (pvz dukrelei) ?
is anksto dekoju jei kas atsilieps
labai graziu zodziu cia radau
o gal kas turite kokiu graziu tevelio zodziu vaikui (pvz dukrelei) ?
is anksto dekoju jei kas atsilieps
Mylėsiu tave amžinai
Mama laukė rankose savo naujagymį ir lėtai sūpavo jį pirmyn atgal, pirmyn atgal, pirmyn atgal. Laikydama jį rankose, mama vaikeliui dainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
Kūdikis augo. Jis augo, ir augo, ir augo. Jis augo, kol jam sukako dveji ir jis bėgiojo po namus. Jis vertė knygas iš lentunų. Jis traukė maistą iš šaldytuvo. Jis paėmėm ammos laikrodį ir nuleido jį į klozetą. Kartais jo mama sakydavo "Šis vaikas išves mane iš proto".
Bet atėjus nakčiai, kuomet dvimetinukas buvo tylus, mama tyliai atidarydavo kambario duris, pereidavo kambarį, pažiūrėdavo į vaijką pro lovos kraštą ir įsitikinusi, kad vaikas miega, paimdavo jį ant rankų ir čiučiuodavo pirmyn ir atgal... Linguodama dainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
Mažas berniukas augo. jis augo ir augo, augo ir augo. Ir jam sukako devyneri. Jis niekada nenorėdavo grįžti namo ppietums, jis nenorėjo maudytis, o kuomet lankydavo močiutė, jis pasakydavo daug negerų žodžių. Kartais jo mama norėdavo parduoti jį į zoo.
Bet atėjus nakčiai, kuomet devynmetis buvo tylus, mama tyliai atidarydavo kambario duris, pereidavo kambarį, pažiūrėdavo į vaijką pro lovos kraštą ir įsitikinusi, kad vaikas miega, paimdavo jį ant rankų ir čiučiuodavo pirmyn ir atgal... Linguodama dainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
Berniukas augo. Jis augo ir augo, augo ir augo, kol tapo paaugliu. Jo draugai buvo keisti ir jie nešiojo keistus drabužius, ir jie klausėsi keistos muzikos. Kartais mama pagalvodavo, kad tai ji gyvena zoo.
Bet atėjus nakčiai, kuomet paauglys miegodavo, mama tyliai atidarydavo kambario duris, pereidavo kambarį, pažiūrėdavo į vaijką pro lovos kraštą ir įsitikinusi, kad vaikas miega, paimdavo jį ant rankų ir čiučiuodavo pirmyn ir atgal... Linguodama dainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
Paauglys augo. Jis augo ir tapo suaugusiu vyru. Jis paliko namus ir nusipirko savus kitame miesto gale...
Bet kartais tamsiomis naktimis mama sėsdavo į mašiną ir važiuodavo per visą miestą. Jei šviesos sūnaus name nedegdavo, mama atidarydavo jo miegamojo langą, atitipendavo per kambarį, įsitikindavo, kad sūnus miega ir pakeldavo tą didelį vyrą ant rankų ir linguodavo pirmyn atgal, dainuodama:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
Na, mama paseno. Ji vis seno ir seno. Vieną dieną ji paskambino sūnui ir paprašė ją palankyti, nes ji labai sena ir smarkiai serga, Sūnus atskubėjo pas mamą ir kuomet jis atidarė duris, mama pamėgino dainuoti dainą:
Mylėsiu tave mažinai,
Patiksi man amžinai...
Bet ji negalėjo pabaigti, nes buvo per sena ir per silpna.
Sūnus priėjo prie mamos, pakėlė ją nat rankų ir ėmė sūpuoti, linguodamas pirmyn atgal, ir dainavo šia dainą:
Aš amžinai tave mylėsiu,
Tu visada man patiksi.
Kol aš gyvas,
Tu būsi mano mama.
Kuomet sūnus grįžo namo tą vakarą, jis ilgai stovėjo ant laiptų. Tada nuėjo į kambarį, kur meigojo jo naujagimė dukrelė. Jis paėmė savo dukrytę ant rankų ir ėmė čiučiuoti pirmyn atgal, dainuodamas dainą:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
radau SM
Mama laukė rankose savo naujagymį ir lėtai sūpavo jį pirmyn atgal, pirmyn atgal, pirmyn atgal. Laikydama jį rankose, mama vaikeliui dainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
Kūdikis augo. Jis augo, ir augo, ir augo. Jis augo, kol jam sukako dveji ir jis bėgiojo po namus. Jis vertė knygas iš lentunų. Jis traukė maistą iš šaldytuvo. Jis paėmėm ammos laikrodį ir nuleido jį į klozetą. Kartais jo mama sakydavo "Šis vaikas išves mane iš proto".
Bet atėjus nakčiai, kuomet dvimetinukas buvo tylus, mama tyliai atidarydavo kambario duris, pereidavo kambarį, pažiūrėdavo į vaijką pro lovos kraštą ir įsitikinusi, kad vaikas miega, paimdavo jį ant rankų ir čiučiuodavo pirmyn ir atgal... Linguodama dainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
Mažas berniukas augo. jis augo ir augo, augo ir augo. Ir jam sukako devyneri. Jis niekada nenorėdavo grįžti namo ppietums, jis nenorėjo maudytis, o kuomet lankydavo močiutė, jis pasakydavo daug negerų žodžių. Kartais jo mama norėdavo parduoti jį į zoo.
Bet atėjus nakčiai, kuomet devynmetis buvo tylus, mama tyliai atidarydavo kambario duris, pereidavo kambarį, pažiūrėdavo į vaijką pro lovos kraštą ir įsitikinusi, kad vaikas miega, paimdavo jį ant rankų ir čiučiuodavo pirmyn ir atgal... Linguodama dainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
Berniukas augo. Jis augo ir augo, augo ir augo, kol tapo paaugliu. Jo draugai buvo keisti ir jie nešiojo keistus drabužius, ir jie klausėsi keistos muzikos. Kartais mama pagalvodavo, kad tai ji gyvena zoo.
Bet atėjus nakčiai, kuomet paauglys miegodavo, mama tyliai atidarydavo kambario duris, pereidavo kambarį, pažiūrėdavo į vaijką pro lovos kraštą ir įsitikinusi, kad vaikas miega, paimdavo jį ant rankų ir čiučiuodavo pirmyn ir atgal... Linguodama dainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
Paauglys augo. Jis augo ir tapo suaugusiu vyru. Jis paliko namus ir nusipirko savus kitame miesto gale...
Bet kartais tamsiomis naktimis mama sėsdavo į mašiną ir važiuodavo per visą miestą. Jei šviesos sūnaus name nedegdavo, mama atidarydavo jo miegamojo langą, atitipendavo per kambarį, įsitikindavo, kad sūnus miega ir pakeldavo tą didelį vyrą ant rankų ir linguodavo pirmyn atgal, dainuodama:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
Na, mama paseno. Ji vis seno ir seno. Vieną dieną ji paskambino sūnui ir paprašė ją palankyti, nes ji labai sena ir smarkiai serga, Sūnus atskubėjo pas mamą ir kuomet jis atidarė duris, mama pamėgino dainuoti dainą:
Mylėsiu tave mažinai,
Patiksi man amžinai...
Bet ji negalėjo pabaigti, nes buvo per sena ir per silpna.
Sūnus priėjo prie mamos, pakėlė ją nat rankų ir ėmė sūpuoti, linguodamas pirmyn atgal, ir dainavo šia dainą:
Aš amžinai tave mylėsiu,
Tu visada man patiksi.
Kol aš gyvas,
Tu būsi mano mama.
Kuomet sūnus grįžo namo tą vakarą, jis ilgai stovėjo ant laiptų. Tada nuėjo į kambarį, kur meigojo jo naujagimė dukrelė. Jis paėmė savo dukrytę ant rankų ir ėmė čiučiuoti pirmyn atgal, dainuodamas dainą:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
radau SM
Tik vaiko delnuose, tuose mažučiuose delniukuose, gali sutilpti tiek daug. Ten rado sau vietą meilė, tikėjimas ir paguoda. Prisiglaudė supratimas ir atjauta. Prieglobstį sau susikūrė gerumas ir šiluma. O delnai atrodė tokie maži
Kaip ir mažylio širdutė, rodės tokia mažutė, bet čia telpa dar daugiau nei delnuose.
Įdomu kodėl kai augame iš tų gerumo delnų tiek daug išbarstome? Kažkam veltui parduodam tikėjimą ir atsainia ranka numetam meilę Eidami trypiam tai, kas buvo kruopščiai saugoma. Mindom pasitikėjimą. Ne, ne savim, o kitų žmonių pasitikėjimą mumis. Kaip apgailėtinai kvaila
O kai sutinkam žmogų, kuris butų vertas tavęs ir to viso gėrio, kurį kažkada turėjai tegali jam pasiūlyti likusius trupinius. Tuomet slapta kamputyje svajojam kaip butų gera atiduoti daug daugiau nei tuščią, čaižų juoką, daugiau nei gražią šypseną, norisi atiduoti tai, kas tikra jausmus. Juk gera padavus ranką kartu su ja atiduoti viską, kas sutilpo į vaikiškus delnus
Įdomu kodėl kai augame iš tų gerumo delnų tiek daug išbarstome? Kažkam veltui parduodam tikėjimą ir atsainia ranka numetam meilę Eidami trypiam tai, kas buvo kruopščiai saugoma. Mindom pasitikėjimą. Ne, ne savim, o kitų žmonių pasitikėjimą mumis. Kaip apgailėtinai kvaila
O kai sutinkam žmogų, kuris butų vertas tavęs ir to viso gėrio, kurį kažkada turėjai tegali jam pasiūlyti likusius trupinius. Tuomet slapta kamputyje svajojam kaip butų gera atiduoti daug daugiau nei tuščią, čaižų juoką, daugiau nei gražią šypseną, norisi atiduoti tai, kas tikra jausmus. Juk gera padavus ranką kartu su ja atiduoti viską, kas sutilpo į vaikiškus delnus
digi..labai gražu..labai...skaičiau ir ašarojau...
QUOTE(dije @ 2008 08 04, 17:24)
aha, aš irgi
perskaičusiu, ypač gale, kur sūnus mama ir savo dukryte ling avo
Kol viską perskaičiau, tai
Labai gražūs žodžiai...
Labai gražūs žodžiai...
QUOTE(digi @ 2008 08 03, 14:26)
Mylėsiu tave amžinai
Mama laukė rankose savo naujagymį ir lėtai sūpavo jį pirmyn atgal, pirmyn atgal, pirmyn atgal. Laikydama jį rankose, mama vaikeliui dainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
Kūdikis augo. Jis augo, ir augo, ir augo. Jis augo, kol jam sukako dveji ir jis bėgiojo po namus. Jis vertė knygas iš lentunų. Jis traukė maistą iš šaldytuvo. Jis paėmėm ammos laikrodį ir nuleido jį į klozetą. Kartais jo mama sakydavo "Šis vaikas išves mane iš proto".
Bet atėjus nakčiai, kuomet dvimetinukas buvo tylus, mama tyliai atidarydavo kambario duris, pereidavo kambarį, pažiūrėdavo į vaijką pro lovos kraštą ir įsitikinusi, kad vaikas miega, paimdavo jį ant rankų ir čiučiuodavo pirmyn ir atgal... Linguodama dainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
Mažas berniukas augo. jis augo ir augo, augo ir augo. Ir jam sukako devyneri. Jis niekada nenorėdavo grįžti namo ppietums, jis nenorėjo maudytis, o kuomet lankydavo močiutė, jis pasakydavo daug negerų žodžių. Kartais jo mama norėdavo parduoti jį į zoo.
Bet atėjus nakčiai, kuomet devynmetis buvo tylus, mama tyliai atidarydavo kambario duris, pereidavo kambarį, pažiūrėdavo į vaijką pro lovos kraštą ir įsitikinusi, kad vaikas miega, paimdavo jį ant rankų ir čiučiuodavo pirmyn ir atgal... Linguodama dainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
Berniukas augo. Jis augo ir augo, augo ir augo, kol tapo paaugliu. Jo draugai buvo keisti ir jie nešiojo keistus drabužius, ir jie klausėsi keistos muzikos. Kartais mama pagalvodavo, kad tai ji gyvena zoo.
Bet atėjus nakčiai, kuomet paauglys miegodavo, mama tyliai atidarydavo kambario duris, pereidavo kambarį, pažiūrėdavo į vaijką pro lovos kraštą ir įsitikinusi, kad vaikas miega, paimdavo jį ant rankų ir čiučiuodavo pirmyn ir atgal... Linguodama dainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
Paauglys augo. Jis augo ir tapo suaugusiu vyru. Jis paliko namus ir nusipirko savus kitame miesto gale...
Bet kartais tamsiomis naktimis mama sėsdavo į mašiną ir važiuodavo per visą miestą. Jei šviesos sūnaus name nedegdavo, mama atidarydavo jo miegamojo langą, atitipendavo per kambarį, įsitikindavo, kad sūnus miega ir pakeldavo tą didelį vyrą ant rankų ir linguodavo pirmyn atgal, dainuodama:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
Na, mama paseno. Ji vis seno ir seno. Vieną dieną ji paskambino sūnui ir paprašė ją palankyti, nes ji labai sena ir smarkiai serga, Sūnus atskubėjo pas mamą ir kuomet jis atidarė duris, mama pamėgino dainuoti dainą:
Mylėsiu tave mažinai,
Patiksi man amžinai...
Bet ji negalėjo pabaigti, nes buvo per sena ir per silpna.
Sūnus priėjo prie mamos, pakėlė ją nat rankų ir ėmė sūpuoti, linguodamas pirmyn atgal, ir dainavo šia dainą:
Aš amžinai tave mylėsiu,
Tu visada man patiksi.
Kol aš gyvas,
Tu būsi mano mama.
Kuomet sūnus grįžo namo tą vakarą, jis ilgai stovėjo ant laiptų. Tada nuėjo į kambarį, kur meigojo jo naujagimė dukrelė. Jis paėmė savo dukrytę ant rankų ir ėmė čiučiuoti pirmyn atgal, dainuodamas dainą:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
radau SM
Mama laukė rankose savo naujagymį ir lėtai sūpavo jį pirmyn atgal, pirmyn atgal, pirmyn atgal. Laikydama jį rankose, mama vaikeliui dainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
Kūdikis augo. Jis augo, ir augo, ir augo. Jis augo, kol jam sukako dveji ir jis bėgiojo po namus. Jis vertė knygas iš lentunų. Jis traukė maistą iš šaldytuvo. Jis paėmėm ammos laikrodį ir nuleido jį į klozetą. Kartais jo mama sakydavo "Šis vaikas išves mane iš proto".
Bet atėjus nakčiai, kuomet dvimetinukas buvo tylus, mama tyliai atidarydavo kambario duris, pereidavo kambarį, pažiūrėdavo į vaijką pro lovos kraštą ir įsitikinusi, kad vaikas miega, paimdavo jį ant rankų ir čiučiuodavo pirmyn ir atgal... Linguodama dainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
Mažas berniukas augo. jis augo ir augo, augo ir augo. Ir jam sukako devyneri. Jis niekada nenorėdavo grįžti namo ppietums, jis nenorėjo maudytis, o kuomet lankydavo močiutė, jis pasakydavo daug negerų žodžių. Kartais jo mama norėdavo parduoti jį į zoo.
Bet atėjus nakčiai, kuomet devynmetis buvo tylus, mama tyliai atidarydavo kambario duris, pereidavo kambarį, pažiūrėdavo į vaijką pro lovos kraštą ir įsitikinusi, kad vaikas miega, paimdavo jį ant rankų ir čiučiuodavo pirmyn ir atgal... Linguodama dainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
Berniukas augo. Jis augo ir augo, augo ir augo, kol tapo paaugliu. Jo draugai buvo keisti ir jie nešiojo keistus drabužius, ir jie klausėsi keistos muzikos. Kartais mama pagalvodavo, kad tai ji gyvena zoo.
Bet atėjus nakčiai, kuomet paauglys miegodavo, mama tyliai atidarydavo kambario duris, pereidavo kambarį, pažiūrėdavo į vaijką pro lovos kraštą ir įsitikinusi, kad vaikas miega, paimdavo jį ant rankų ir čiučiuodavo pirmyn ir atgal... Linguodama dainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
Paauglys augo. Jis augo ir tapo suaugusiu vyru. Jis paliko namus ir nusipirko savus kitame miesto gale...
Bet kartais tamsiomis naktimis mama sėsdavo į mašiną ir važiuodavo per visą miestą. Jei šviesos sūnaus name nedegdavo, mama atidarydavo jo miegamojo langą, atitipendavo per kambarį, įsitikindavo, kad sūnus miega ir pakeldavo tą didelį vyrą ant rankų ir linguodavo pirmyn atgal, dainuodama:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
Na, mama paseno. Ji vis seno ir seno. Vieną dieną ji paskambino sūnui ir paprašė ją palankyti, nes ji labai sena ir smarkiai serga, Sūnus atskubėjo pas mamą ir kuomet jis atidarė duris, mama pamėgino dainuoti dainą:
Mylėsiu tave mažinai,
Patiksi man amžinai...
Bet ji negalėjo pabaigti, nes buvo per sena ir per silpna.
Sūnus priėjo prie mamos, pakėlė ją nat rankų ir ėmė sūpuoti, linguodamas pirmyn atgal, ir dainavo šia dainą:
Aš amžinai tave mylėsiu,
Tu visada man patiksi.
Kol aš gyvas,
Tu būsi mano mama.
Kuomet sūnus grįžo namo tą vakarą, jis ilgai stovėjo ant laiptų. Tada nuėjo į kambarį, kur meigojo jo naujagimė dukrelė. Jis paėmė savo dukrytę ant rankų ir ėmė čiučiuoti pirmyn atgal, dainuodamas dainą:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.
radau SMkaip grazu
QUOTE(Arijėlė @ 2005 11 26, 22:44)
Danguj gyveno vaikutis ir ruošėsi netrukus gimti. Viena diena jis paklausė Dievo:
- Man sako, kad tu rytoj ketini mane nusiusti i zeme, bet kaip as ten gyvensiu budamas toks mazytis ir bejegis?
- Is daugelio angelu as isrinkau viena tau. Jis lauks taves ir tavim rupinsis - atsake Dievas.
- Bet juk cia, danguje, man nieko netruksta, bet tos dainos ir šypsenos...man ju reikia, kad buciau laimingas..
- Tavo angelas tau dainuos ir sypsosis kiekviena diena. Tu jausi jo meile ir busi laimingas.
- Bet - neatlyzo mazasis - kaip as suprasiu, kai sumanim kalbes, juk as nemoku zmoniu kalbos?
- Tai paprasta, tavo angelas kalbes tau pacius graziausius ir silciausiu zodzius, kokiu tu dar nesi girdejes, ir su didziule kantrybe bei rupesciu jis mokys tave kalbet.
Vaikutis pakele i Dieva akis:
- O ka as darysiu, kai noresiu pasikalbeti su tavimi?
Dievulis nusisypsojo:
- Tavo angelas suglaus tavo delniukus ir mokys tave maldu.
- O as girdejau, kad zemeje yra blogu zmoniu, kas mane apsaugos ir gins?
Dievas apkabino vaikuti:
- Tavo angelas tave gins, net jeigu grės pats didziausias pavojus.
Ir staiga mazutis nusimine:
- Bet as visalaika busiu nelaimingas, nes daugiau taves nebepamatysiu...
Dievas pakele vaikuti ir tare:
- Tavo angeliukas visa laika kalbesis su tavimi apie mane ir mokys kelio, kad galetum pas mane sugrizti. Netgi jei as visa laika busiu salia taves.
Šiuo metu buvo taip gera ir ramu danguje, bet zemeje jau girdejosi balsai ir vaikutis paskubomis svelniai paklause:
- Dievuliau, jeigu jau man reikia tave palikti, prasau pasakyk man kuo mano angelas vardu!
- Tavo angelo vardas nera svarbus, tu ji tiesiog vadink mamyte:)
- Man sako, kad tu rytoj ketini mane nusiusti i zeme, bet kaip as ten gyvensiu budamas toks mazytis ir bejegis?
- Is daugelio angelu as isrinkau viena tau. Jis lauks taves ir tavim rupinsis - atsake Dievas.
- Bet juk cia, danguje, man nieko netruksta, bet tos dainos ir šypsenos...man ju reikia, kad buciau laimingas..
- Tavo angelas tau dainuos ir sypsosis kiekviena diena. Tu jausi jo meile ir busi laimingas.
- Bet - neatlyzo mazasis - kaip as suprasiu, kai sumanim kalbes, juk as nemoku zmoniu kalbos?
- Tai paprasta, tavo angelas kalbes tau pacius graziausius ir silciausiu zodzius, kokiu tu dar nesi girdejes, ir su didziule kantrybe bei rupesciu jis mokys tave kalbet.
Vaikutis pakele i Dieva akis:
- O ka as darysiu, kai noresiu pasikalbeti su tavimi?
Dievulis nusisypsojo:
- Tavo angelas suglaus tavo delniukus ir mokys tave maldu.
- O as girdejau, kad zemeje yra blogu zmoniu, kas mane apsaugos ir gins?
Dievas apkabino vaikuti:
- Tavo angelas tave gins, net jeigu grės pats didziausias pavojus.
Ir staiga mazutis nusimine:
- Bet as visalaika busiu nelaimingas, nes daugiau taves nebepamatysiu...
Dievas pakele vaikuti ir tare:
- Tavo angeliukas visa laika kalbesis su tavimi apie mane ir mokys kelio, kad galetum pas mane sugrizti. Netgi jei as visa laika busiu salia taves.
Šiuo metu buvo taip gera ir ramu danguje, bet zemeje jau girdejosi balsai ir vaikutis paskubomis svelniai paklause:
- Dievuliau, jeigu jau man reikia tave palikti, prasau pasakyk man kuo mano angelas vardu!
- Tavo angelo vardas nera svarbus, tu ji tiesiog vadink mamyte:)
Tokie švelnūs žodžiai...
,, Iš kur aš atėjau, kur tu mane radai?''- paklausė kūdikis savo motiną.
,, Tu glūdėjai mano širdyje slapčiausiu troškimu, o mylimasis. Tu buvai lėlėse, kuriomis vaikystėje žaidžiau ir kai kas rytmetį iš molio lipdydavau pavidalą savo dievaičio, tada aš kurdavau ir kurdavau iš naujo vis tave. Visose mano viltyse ir meilėje, mano gyvenime, mano motinos gyvybėje tu gyvenai. Pirmasis dangaus numylėtini, kartu užgimęs su aušra, tu atplaukei su pasaulio gyvybės srove ir pagaliau prisiyrei prie mano širdies. Ir kokie gi burtai įviliojo tą pasaulio brangenybę į silpnas mano rankas?...''
Nežinau autoriaus, bet man taip patiko šitie žodžiai, kad užrašiau ant nuotraukos, kur aš laukiuosi pirmagimės ir jai padovanosiu
,, Tu glūdėjai mano širdyje slapčiausiu troškimu, o mylimasis. Tu buvai lėlėse, kuriomis vaikystėje žaidžiau ir kai kas rytmetį iš molio lipdydavau pavidalą savo dievaičio, tada aš kurdavau ir kurdavau iš naujo vis tave. Visose mano viltyse ir meilėje, mano gyvenime, mano motinos gyvybėje tu gyvenai. Pirmasis dangaus numylėtini, kartu užgimęs su aušra, tu atplaukei su pasaulio gyvybės srove ir pagaliau prisiyrei prie mano širdies. Ir kokie gi burtai įviliojo tą pasaulio brangenybę į silpnas mano rankas?...''
Nežinau autoriaus, bet man taip patiko šitie žodžiai, kad užrašiau ant nuotraukos, kur aš laukiuosi pirmagimės ir jai padovanosiu
