Manau, kad galėčiau paskęsti Tavo akyse... Jos tokios mažos, bet tokios gilios. Bet ne, bijau... Kai verktum, aš pranykčiau kartu su Tavo ašaromis, o be Tavęs man būtų per daug sunku... Manau, kad aš galėčiau būti Tavo šypsena... Ji tokia nuostabi, švelni. Bet ne... Geriau aš būsiu ta, kuri stengsis suteikti tą šypseną visados... Manau, kad galėčiau valdyti Tavo mintis, sudėstyčiau jas taip, kaip ir norėčiau, kad būtų. Bet ne... Aš juk turiu savo mintis... Geriau aš pasistengsiu būti Tavo mintyse, pasistengsiu, kad prisimintum, nuolat galvotumei apie mane... Manau, kad galėčiau būti Tavo balsas... Sakyčiau tai, ką norėčiau išgirst iš Tavo nuostabių lūpų. Bet ne... Būtų per daug nesąžininga... Geriau aš liksiu Tavo nuostabaus balso klausytoja, o ką kalbėt, nuspręsti turėsi Tu pats... Manau, kad galėčiau būti Tavo ašara... Susiliečiau su kitom tūkstančiais Tavo ašarų, pasistengčiau, kad niekados neverktum, kovočiau su Tavo skausmu. Bet ne... Geriau aš būsiu ta, kuri sunkią akimirką nubrauks tą ašarą nuo Tavo veido... Manau, kad galėčiau būti Tavo širdis... Plakčiau tik dėl tavęs ir savęs... Dėl mūsų abiejų... Pakelčiau sunkiausius jausmus, tiek švelnius, tiek skaudžius. Bet ne... Gal geriau aš būsiu ta, kurią mylėt ar ne, nuspręsi tik Tu... Geriau tu nuspręsk, ar Tavo širdyje atsiras vietos ir man... Ir vis dėlto, manau, kad geriau aš būsiu savimi, džiaugsiuosi visu Tavimi... Būsiu šalia, kai Tau manęs prireiks, patarsiu, paguosiu, apkabinsiu, švelniai pabučiuosiu, dalinsiuosi viskuo su Tavimi. Pagražinsiu Tavo veidą, pasistengdama suteikti šypseną... Geriau būsiu savimi... Dabar Tau belieka nuspręst, ar priimsi šalia savęs, į savo mažą širdutę mane tokią, kokia esu...


