Gražios mintys apie vaikus

"Tau gimsta kūdikis ir gyvenimas pasikeičia taip smarkiai,kaip nė sapnuote nesapnavai.Pajunti,kad tavyje sudygo begalė nematomų antenų,pagaunančių kiekvieną mažylės kvėpavimo ar temperatūros pokytį,jaučiančių kiekvieną jos veidelio išraiškos niuansą.Ir niekas nepasako,kad tos permainos negrįžtamos:kad širdyje išgyvensi kiekvieną jos gyvenime patirtą skausmą,kiekvieną netektį,kiekvieną nusivylimą,kiekvieną nesėkmę ar žiaurumą."/Pam Brown/

Mokėti brangiai reikia už vaikus
Kasdien nuo pat gimimo ir ilgai,
Mažylis niekada nebus pigus.
Naktim keliesi, kol maži vaikai,
Eini žiūrėt ar miegas jų ramus,
Vis rūpinies vaikais ir nerimauji
Tačiau už tavo vargą ir skausmus
Lemtis atseikėja palaimos pilną saują.
Didžiausias turtas - vaiko bučiniai,
O rūpesčiai... jau pamiršti seniai.

Šitą sveikinimą gavome sūnaus pirmojo gimtadienio proga

Dievulėliau, kaip gražu, net širdelę suspaudė...

Aš ant savos šakelės sukroviau pumpurėlį,

Su rūpesčiu ir meile migdžiau jį vakarais,

O tu iš mažutėlio vis augi ir didėji,

Ir su laiku pražysi pavasario žiedais.

Virpėsi lietui lyjant, drebėsi vėjui pučiant,

Saulutei suspindėjus nušvisi sidabru,

Svajosi žvaigždei šviečiant, mylėsi metams byrant

Ir tęsi mano kelią nauju pumpurėliu.


Papildyta:
Gimus vaikeliui
Nepašykštėkite vaikams
Gerumo žodžių:
Pačios brangiausios širdžiai dovanos.
Tikėkite - išgirs jie juos:
Vienintelius, tikrus ir nepameluotus,
Nes neištarti jie - tyliai miršta,
O švelnūs - širdelėje palieka visada.

Mažas saulės zuikelis nubėgo akių krašteliu. Akys šypsosi. Žvilgsnis išduoda tai, kad mintyse sukasi verpetas... Kažkas naujo ir be galo šviežio padangėje. Kažkas vėl sugebančio atgaivint sielą.
Juk taip gera ….pasirodei TU…MANO VAIKUTI…
Lūpų kampučiuos įsiviešpatavo švelni šypsena. Širdis tapo lengva. Lengvesnė už orą.
Gal TU jai ir padėjai pakilt šiek tiek aukščiau debesų?

labai grazios mintys apie vaikus ,apsiverkiau skaitydama.aciu uz nuostabia tema

Aš irgi labai džiaugiuosi, kad daug mamyčių užsuka į šitą skyrelį. Labai gražūs žodžiai

As irgi apsiverkiau..

Ateinanciam vaikeliui

Įaugai į mane,
Į mano kūną,
Dar nepažįstantį tavęs,
Į mano sielą -
Būseną bekūnę
Ir į mintis
Kasdienes ir šventas.
Įaugai šaknimis,
Kaip medis jaunas,
Išleisdamas kaskart
Naujus ūglius
Ir nuolat manyje
Dvi jėgos kaunas,
Kovodamos už
Nuosavus namus.
Ir vis dažniau
Užvaldo tavo jėgos
Ir mintyse kaskart
Daugiau tavęs.
Ir netgi potvyniams
Širdies atlėgus
Jau nebelaukiu
Kas iš jų išves.
Suaugom šaknimis,
Širdim suaugom,
O mintys įsileidžia
Tik tave,
Neatpažįsta jokio
Kito draugo ir šakos,
Išsiraizgę erdvėje.
Įaugai į mane-
Net mano kūnas,
Dar nepažįstantis tavęs
Jau linksta, šliejasi,
Lyg pataikūnas
Ir tiesia į tave
Savas šakas.
Įaugai į mane... ..."

Dangus apsiniaukė,saulės nėr senai, Su mumis jis verkia-dukra ,ar matai? Šaltas vėjas pučia ir aplink tamsu,Gal kada suprasi širdgėlą tėvų. Jūra nerimauja,veržias iš krantų,Brenda mano vaikas,vargui į nasrus... Kaip paimt už rankos,kaip Tave pasiekt?Tarsi apkerėta Tu leki ir tiek... Stebisi perkūnas,žaibas neramus.Priesaika prieš Dievą-melas toks žiaurus! Kam klaupeis prieš tėtį?Dovanot prašei... Jei duris užvėrus,vėlei melavai. Kam Tu ašarojai,mamyte šaukei... Jeigu kapo duobe mums abiem kasei... Praregėk brangioji,ką Tu padarei,už klaidas mokėsi-skaudžiai ir ilgai...

I.
Suaugusieji klausosi žodžių, užuot juos girdėję.
Suaugusieji skaito žodžius, užuot juos jautę.
Suaugusieji taria žodžius, užuot juos ragavę.
Suaugusieji rašo žodžius, užuot juos uostę.
Suaugusieji kalbėdamiesi visai nepastebi žodžių, todėl šie skamba iš vienatvės ir liūdesio.
Suaugusieji vartoja žodžius, užuot juos mylėję. Taip žodžiai genda ir sensta.

Vaikai visai kitokie. Vaikai su žodžiais žaidžia. Žaidimas pataiso sugadintus žodžius.
Žaidžiant nuo senų žodžių nušveičiamos rūdys ir grįžta jų jaunatvės spindesys.
Žaidimas kuria naujus, negirdėtus, neapsakomai gražius žodžius.

Vaikai klausosi žodžių. Žodžiai- tai žmonių balsų muzika.
Vaikai jaučia žodžius: ar minkšti? kieti? apvalūs? smailūs?
Vaikai ragauja žodžius: ar saldūs? sūrūs? rūgštus? kartūs?
Vaikai uosto žodžius. Žodžiai- tai gėlių žiedadulkės.
Vaikai myli žodžius. Todėl ir žodžiai myli vaikus.

II.
Suaugusieji žiūri į spalvas, užuot jas matę.
Suaugusieji jaučia pavidalus, užuot supratę jų kalbą.
Suaugusieji gyvena šviesoje ir iš šviesos, bet visai nepastebi.
Suaugusieji nusimeta ilgus šešėlius, bet nežaidžia su jais.
Suaugusieji užima daug (netgi per daug ) erdvės, užuot nors kartelį nusistebėję jos platumu.
Suaugusieji žvelgia į pasaulį užmerktomis akimis. Todėl erdvė traukiasi, šešėliai miršta, šviesa blausiasi, spalvos blunka, pavidalai tampa bežadžiai.

Vaikai- kas kita. Jie žvelgia į pasaulį plačiai atmerktomis akimis ir stebisi daiktais. Vaikai žaidžia su spalvomis ir pavidalais. Žaidimas nupučia dulkes nuo išblukusių spalvų ir grąžina joms prigimtinį blizgesį. Žaidžiant gimsta nauji, iki tol nematyti ir negirdėti, neregėti gražūs pavidalai.

Vaikai regi spalvas. Spalvos- tai šviesos vaikystė.
Vaikai supranta pavidalų kalbą: ar jie švelnūs? aštrūs? guvūs? liūdni?
Vaikai jaučia, vaikai įkvepia, vaikai mato nematomą šviesą. Šviesa- tai pasaulio motina.
Vaikai, nors jų šešėliai trumpi, žaidžia su jais. Šešėliai- tai neregiai, todėl šviesa juos vedžioja už rankos kaip vaikus.
Vaikai stebisi erdve, jos nenusakomu paprastumu.
Vaikai myli paveikslus, todėl ir paveikslai myli vaikus.

III.
Kiekvienas poetas yra didelis vaikas. O kiekvienas vaikas- mažas poetas.
Kiekvienas tapytojas yra didelis terlius.
O kiekvienas vaikas- mažas tapytojas.

Borisas A.Novakas. Šviesos ir šešėlio vaikystė

Kodėl vaikai negirdi tų,kurie juo myli?Kodėl į viską žiūri pro pirštus?Kodėl jie netiki tais,kurie klupo slydo,ir nori juo apsaugot nou klaidų...

Todel kad kiekvienas mokomes is savo klaidu....O beto jei nesuklys,tai nesuzinos kaip buvo svarbu ir tikra ka jai sake,ir nepajaus to jausmo kai sugryzus prasys usu atleidimo ir pripazins klydus,nes jus buvot teisus...