QUOTE(akagintaras @ 2009 11 07, 13:29)
Ką tik perskaičiau
Vakarų eksprese straipsnį apie vieną tokią "mokytoją".
Mažytis testas mamoms. Atsakinėti nebūtina, bet pagalvokit pačios sau. Jeigu tingėsit skaityti, tai pacituosiu čia trumpai.
Taigi klausimas - ar tai yra (buvo) gera mokytoja?
Jeigu atsakymas būtų "ne". Jeigu ji nebuvo gera vaikams, tai kuo ji gali būti gera suaugusiems?
Aš turiu savo nuomonę apie šią garbią damą ir jos "motyvaciją", bet šiuo atveju pasiliksiu ją sau.
...deja, suaugusiųjų taip pat būna ,,nemotyvuotų".
Liūdna, kai tų nemotyvuotųjų tarpe mokytojas... Tokie dažniausiai tik garsiai rėkia apie vaikų motyvacijos stoką, retai matydami savo nemotyvuotumą.
Gerai, kūrybingai ir nuoširdžiai dirbantiems mokytojams tinka viskas: ir silpniau besimokantis vaikas, ir jo tėvai. Jie atranda būdų, kaip vaiką išmokyti smagiai dirbant ir namų darbais neapkraunant. Aišku, jei tas vaikas leidžiasi būti mokomu(o ir jo tėvai skatina mokytis).
Gal vertėtų tokius ŠAUNIUS mokytojus palaikyti ir skatinti, pvz., garsinant jų pavardes, viešai padėkojant? Gerų žodžių nebūna per daug.
Beje, o kas galėtų paskatinti mokytojus dirbti geriau?
Pamenu aš savo senus mokyklinius metus: turėjome prancūzų kalbos mokytoją, pravarde ,,Pifas". Ypatingai šaunus buvo. Per jo pamokas tiek nuveikdavome, kad namie kaip nereikedavo dėl prancūzų vargintis, na nebent kokį raštu pratimuką atlikt, o visa kita per pamoką įkalta būdavo. Pasikeitus mokytojams, prancūzų k. nuėjo šuniui ant uodegos: mokytoja per pamokas turgelį atidarydavo (girdavos, ką gero gavo nusipirkt - toks laikmetis, prekes gaudyti reikėdavo). Direktorė baisiai griežta buvo, drebėdavome tik jos masę (mažiausiai 120 kg) išvydę, jai girdint mokytojų darbą vertinti būtų buvę ...