QUOTE(akagintaras @ 2009 11 04, 21:10)
1. Ar reikia gerai mokytis ir ką tai duoda ateity?
Mano (ir ne tik) nuomone labai geras
visų dalykų mokymasis yra kaip devyni amatai. Apie dešimtą visi žino.
Dabar negaliu nurodyti šaltinio, bet kažkur skaičiau, kad patys geriausi mokiniai sunkiausiai prisitaiko gyvenime. Jie yra geručiai, klauso mokytojų, tėvų, galų gale įpranta klausyti visų ir tampa gerais pavaldiniais.
2. Ar yra mokykloje kokios nors pamokos (išskyrus piešimo), kurios ugdytų vaikų vaizduotę (t.y. skatintų kurti).
Čia aš negaliu nieko pasakyti, nes paprasčiausiai nežinau tokių pamokų.
3. Ir paskutinis man įdomiausias dalykas yra kalbos. Aš sutinku, kad save gerbiantis padorus pilietis turi mokėti rašyti gimtaja kalba be klaidų. Bėda ta, kad mokykloje to išmokti pakankamai nelengva.
Paprastas pavyzdys. Dukra parašė rašto darbą, kuriame padarė klaidų. Aš klausiu - kur tas sąsiuvinis? Vaikas sako - mokytoja mums tik parodė sąsiuvinius ir vėl surinko. Leiskit paklausti dabar. Kaip vaikui žinoti, ko reikia mokytis? Aš suprantu taip. Jeigu vaikas padarė klaidą, jis išsiaiškina ir ateity jau rašo gerai. Jeigu vaikas nežino, kur padarė klaidą, kaip jis turėtų toliau progresuoti?
Apie užsienio kalbas tai ko gero geriausia bus nieko nesakyti. Vienintelis dalykas ką išsinešė iš mokyklos visi mano žinomi žmonės, tai kad jie yra arba "negabūs kalboms" (totalus nonsensas - net debilai išmoksta savo pirmąją (ir todėl sunkiausią) - gimtąją kalbą) arba įsitikinimą, kad kalbų mokytis yra labai sunku.
4. Ką čia galėtų padaryti tėvai?
1. "Kažkur" jūsų skaityta mintis turi tiesos. Geriau mokytis ne 10, o 7-9, bet nebūti mazgotėle kiekvienam po kojomis. Bet turiu labai daug pavyzdžių, kai tiek mokykloj, tiek universitete jaunimas, būdamas didžiausias iššūkis mokytojui/dėstytojui vis vien yra labai puikus mokinys. Tokiam ant galvos neužlips, bet jis ir žinių turės.
2. Literatūros pamokos (rašinėliai, interpretacijos). O šiaip kiekviena pamoka lavina vaizduotę, nelygu kaip į tai pažiūrėsi (sausam fizikos uždaviniui taip pat reikia vaizduotės, o ne "robotiško" mokėjimo susirasti vadovėlyje formules). Tik nenumeskime visos atsakomybės mokyklai. O kaip gi įvairūs būreliai, galiausiai- patys tėvai?
3. Kaip vaikas išmoks vienos ar kitos disciplinos, labai priklauso nuo mokytojo. Turėjau puikų pavyzdį su lietuvių kalbos ir literatūros mokytojomis. Viena buvo tokia "minkštutė ir pūkuota", visi jai lipo ant galvos, o ji ir toliau sau lengva ranka rašė dešimtukus už "nuostabius rašinėlius". Bet kaip po to teko žagsėti, kai 8 (ar 9) klasėj patekom pas tokią furiją, kuri mus iki pat brandos egzaminų laikė už trumpų pavadėlių. Nors kitiems įkandin keikiau ją, bet tyliai mintyse linksėjau, kad baigę mokyklą jai tik padėkosim. Ir ką- iš lietuvių kalbos turėjau geriausią ir gerokai nuo kitų "atsiplėšusį" įvertinimą.
Bet tam reikia protingos, išsilavinusios, apsiskaičiusios, lanksčios, gebančios sudominti, griežtos ir kietos mokytojos. Pripažinkit, tokių mažai. Jie arba siautėja be priežasties ir jokių rezultatų ("Nu, dabar parodysiu tam pizdukui, kaip vyresnių negerbt"), arba į darbą ateina kaip į kurortą ("Na, vaikučiai, tai neveikiam šiandien nieko? Gal kokį žaidimuką?").
Deja, su užsienio kalbom negaliu nepritart. Reikalauja be galo daug savarankiškų pastangų iš paties mokinio (o kas kitas žodžius, taisykles išmoks?). Prisideda ir tai, kad tiek mokykloje, tiek universitete kalama teorija, o praktikos mažai arba visai nėra. O užsienio kalba labai priklauso nuo praktikos- kalbėti kalbėti kalbėti.
4. Savaime suprantama, mokytojų kompetencijos tėvai nepakels. Bet būtų visai smagu rengti apklausėles kaip universitetuose- apie mokytojų sąžiningumą, profesionalumą, sugebėjimą sudominti, išaiškinti. Ir kad tai nors kiek atsispindėtų jų, tarkim, atlyginimuose
Ir, be abejo, nepamirškim, kad pirmieji mokytojai esam mes- tėvai. Jokios mokyklos neišmokys svarbiausių dalykų
