Sakot pasipasakoti
Kad net gėda
Na bet kaip nors. Esu minkšta ir puri lietuvaitė
Ūgis 169 (tiksliai nebepamenu jau), o svėriau 97 kg
Iki to laiko svėriau maždaug 60 kg, kartais svyruodavo, priklausomai nuo to ar kokia šventė, šiaip baliukas ir pan. Po visų uliavojimų grįždavau į normalų gyvenimą ir svoris savaime sumažėdavo. Didžiausia bėda yra ta, kad iš mano abiejų tėvų pusių visa giminė nėra iš lieknųjų. Iš tėvo pusės keik žinau visi buvo stamboko sudėjimo ir labai aukšti, bet iš mamos pusės visos moterys tokios kaip aš dabar. Ir visos kovojo su tais nelemtais kg įvairiom priemonėm, bet pakolkas tik vienai pavyko numesti nereikalingą balastą, tačiau ir ši vėl grįžta į senas vėžias. Genetika negailestinga. Dirbau kaip juodas arklys, dar mokausi, į paskaitas neišleisdavo. Po kelerių metų "užsitarnavau" mėn. atostogų, kad galėčiau važinėti į sesiją. Buvau devintam dangui, bet nuo tada ir prasidėjo mano bėdos. Svoris ėmė kilti nežmonišku greičiu, o valgiau kaip ir įprastai, judėjau irgi. Tačiau sulaukiau to amžiaus, kai nuo tada visos moterys mano giminėje imdavo pūstis. O taip tikėjausi, kad man nebus
Apsilankiau pas ginekologę įprastai apžiūrai, prasitariau, kad planuojam vaikelį, bet dabar bijau dėl svorio. O gine patikino, kad svoris gali kilti ir dar dėl to, kad kūnas ruošiasi išnešioti vaikelį, nes žmogaus mintys ir kūnas labai susieti. Neilgai laukus pastojau, nėštumo metu svoris net buvo nukritęs, nes teko pabūti ant bado beveik, kadangi gulėjau ligoninėje ir gydytojai niekaip nerado mano ligos, bet kurią minutę galėjo prireikti operacijos. Paskutiniais nėštumo mėn. svoris tik kilo žaibišku greičiu, net gydytoja jau liepė susiimti, bet nieko negalėjau padaryti. Po gimdymo kg turėjo kristi kaip visi tikino, bet š..., vaikelį maitinau iki mėn. 3 k. per parą, nes daugiau neturėjau pieno. Dėl mažiukės diegliukų buvau priversta valgyti tik virtą mėsą, virtas bulves ir virtus burokėlius, be jokių prieskonių ar pan. Tačiau kg augo. Nutraukusi maitinimą ėmiau kuo sveikiau maitintis, dar daugiau judėti (su mažute kasdien po 10 km pravaikščiodavau ir kuo sunkesniais kelias, plius įv. pratimai namuose). Per dieną pavargdavau kaip šuva, bet svoris tik didėjo. Puoliau į neviltį ir ašaras, nes drabužių paprastose parduotuvėse paprasčiausiai nerasdavau. Ėmiausi drastiškų priemonių. Nuo gegužės mėn. mano dieta yra tokia: kuo mažiau miltinių ir bulvinių patiekalų (nes žinau, kad jie labiausiai mane tukina), riebių patiekalų niekada ir labai nemėgau, itin retais atvejais kažką riebesnio suvalgau, bėda yra saldumynai, bet jaučiau, kad trūksta kažko mano organizmui, tai nusipirkau įprastų vitaminų kompleksą, potraukis apmažėjo. Dvi paras valgau, o vieną nevalgau visiškai nieko, tik vanduo, arbata, ir kava (į kurią įsidedu cukraus, nes kitaip gert negaliu). Daugiau nieko. Prieš daugiau nei porą savaičių pradėjau vartoti clarinol, kurį rekomendavo gydytojas ir vaistininkė jam pritarė. Iki švenčių numečiau 8 kg. Taigi dabar sveriu 89 kg. Bet bijau lipti dabar ant svarstyklių, nes per šventes šiek tiek nusižengiau savo rutinai. Per tokią savo dietą manau, kad įsitaisiau skrandžio opaligę ir dirgliosios žarnos sindromą, bet ko nepadarysi dėl to balasto. Net gydytojas stebėjosi, kad negaliu numesti svorio kitais būdais, o vaistų, gydyti antsvoriui, išrašyti negali, nes svoris tokiam gydymui yra per mažas. Tačiau nepritarė ir mano pasirinktam būdui. Bet kitaip negaliu. Tiesa, pamiršau paminėti, kad iki nėštumo, pradėjus augti svoriui, intensyviai sportavau, kiekvieną dieną ir intensyviai. Bet rezultato 0. Nemesiu savo dietos, nes ji vienintelė išjudino mano kg. Tikiuosi, kad per metus atsikratysiu bent 15 kg. Tik sunku, kai vienintelis žmogus, kuris neėda manęs dėl mano svorio ir palaiko kaip gali yra mano vyras.
Daug čia prirašiau, bet visa istorija užimtų dar daugiau laiko.
man jau pasiekimas 
tikiuosi nepalusiu, stengsiesiu jokiu dietu nesilaikyt tik maziau est o po 18 grieztai 
nes jau ziauruma man cia ...pamaciau save veidrodi, o ju pas mane kiekv kambari po dideli tai matausi visu kunu 
jau 00.07val
