QUOTE(kobryte1414 @ 2009 03 17, 16:22)
.... tai vat as kaip ir nusiteikusi kaklelio operacijai, tik bijau pasekmiu ir del pastojimo ir del vezio
Dabar viskas aisku.Na,o del to,kad ar reikes tau g.k. operacijos,tai parodys biopsija.Toliau,jai ir reiketu konizacijos,tai dar nera pabaiga,nes nezinau ar skaitei mano ankstesne zinutes,bet is asmenines patirties(sesutei buvo daryta g.k. konizacija) galiu pasakyti,kad kudiki pagimdyti tai nebutinai gali trukdyti.Sesuo po g.k. konizacijos,praejus nedaug laiko,pastojo ir kuo puikiausiai isnesiojo,bei naturaliai pagimde sunu.Jokiu problemu nekele kaklelio randelis.Dabar kiek ji tikrinasi onkocitologiniu tyrimu,viskas tvarkoje.Jokiu pakitimu.Taip,kad cia viskas priklauso nuo moters organizmo.
Del g.k. vezio,nemeluosiu,juk pagalvojau ir as taip pat apie save,kai pamaciau pakitimus tyrimuose.Bet kuri musu nepagalvojo apie tai,kai suzinojo apie zaizdeles pakitimus.Taciau tikrai neverta baimintis,nes tu juk tam ir tiriesi,prisiziuri save.Taip,kad ineski i savo siela daugiau ramybes ir tikeki geriu.
Pati laukiu atsakymo po biopsijos,bet nezinau kodel,nejauciu jokio nerimo,nes viena karta kai laukiau onkocitologinio tyrimo atsakymu,pajutau ka reiskia BAIME ir NERIMAS is didziuju raidziu. Sis jausmas gali suesti tave visa.Tampi minciu ir baimes vergu.Daugiau to nebenoriu patirti. Kai tai patyriau,kiek galedama rinkausi literaturos,konsultavausi ne su vienu ginkologu ir tas nerimas su zinoimis isnyko.Susigyvenau su tuo,ka turiu ir zinau,kad viskas bus GERAI.Tikiu tuo ka sakau,darau ir jauciu,kad man tai yra labai svarbu.Ir apskritai,dabar visa tai man atrodo ne taip baisu,po tos dienos,kai dariausi biopsija.Susiduriau ta diena su ziauria realybe akis i aki.Atejau darytis biopsijos,o priemime lauke gal 5 jaunos moterys darytis isvalymus.Viskas ejo,kaip konvejeris.Kol laukiau savo proceduros,patyriau soka,kaip zudoma gyvybe.Pries procedura sedejau jau prie operacines ir isveze moteri po isvalymo.Jos skruostais tekejo asaros ir veidas buvo pilnas skausmo.Man norejosi verkti kartu su ja.Po savo proceduros,kuri is tiesu man buvo skausminga,parejusi i palata,pajutau,kad man rieda asaros.Bet verkiau ne del to,kad man skaudejo ir teko tyliai viska iskenteti,bet del to,kad po manes turejo vezti kita,mano metu,moteri isvalymui.Viespatie,ziurejau i ja ir galvojau,tu eini juk zudyti savo kudikio,o jis dar spurda tavo pilvelyje.Nesmerkiu nei vienos is ju,nes tai ju gyvenimai ir kas zino kokiu problemu pilnas ju vidus.Bet tegu man viespats atleidzia,nemaciau ju nei vienos sviesiu veidu.Manau,kad tos kudikiu paklydusios sielos,po to amziams klaidzioje nezinioje ir nemeileje.O tu mamu sielos manau lieka labai skaudzios.Va cia as supratau,kad mano bedos mazos.Mes rupinames savimi ir ziurime,kad musu busimiems kudikiams butu silta ir gera pas mus,o kitur yra kitaip...
Todel,tegul neisizeidzia nei viena,kuri gal but yra patekusi i tokia situacija,bet sakau jums reikia myleti save ir ta musu,is tiesu dar maza,problemele paversti tiesiog zinojimu,ir is tiesu nelaukti dar baisesniu ziniu,tegu ne mes apie jas suzinome,o jos-apie mus.SEKMES VISOMS JUMS IR STIPRYBES!!!Nusisluostykime baimes asaras ir ziurekime i save laimes zvilgsniu,juk esame puikios ir dar tiek daug nuveiksime del saves,del kitu,ir del to apie ka dabar tik svajojame.
